Bronislava ŠIMONIENĖ
„Atrodo, kad tai sapnas, kad negalėjo tiek visko būti“, – pasakoja nuo gimimo Plungėje gyvenantis Jakovas Bunka. Šių metų birželį jam suteiktas Plungės garbės piliečio vardas. Šį titulą tautodailininkas, visuomenininkas, žydų tautos kultūros ir istorijos puoselėtojas įgijo už daugybę metų nuoširdžiai dirbtus darbus ir meilę savo kraštui. Apsilankius pas šį garbų žmogų, nustebina padėkos raštų ir kitų atminimo ženklų gausa – per tiek metų už įvairios veiklos įvertinimą jų gauta daugybė. Liepos tryliktąją Jakovui Bunkai suėjo 89 metai.
Daugelis plungiškių yra girdėję istoriją apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais, dar būdamas jaunuolis, Jakovas Bunka prisižadėjo įamžinti savo tautos istoriją, žuvusiųjų atminimą. Prasidėjus karui, bėgo nuo vokiečių, kurie žydus grasino išnaikinti. Į beginklių žmonių vilkstines pliekė iš lėktuvų, koks tada klyksmas ir verksmas kildavo! Žmonės pasimesdavo, o po antskrydžio šaukdavo artimuosius, kad atsilieptų. Savo knygoje „Plungės žydų istorija“
J. Bunka rašo, kad šiurpūs vaizdai iki šiol išnyra prieš akis –
motinos, apsikabinusios savo negyvus vaikus, visą kelią žymintys žmonių pamesti daiktai.
J. Bunka pasakoja mums apie sunkų kelią į Rusiją su pabėgėliais, penkerius karo metus. Kovojantį su vokiečiais Rusijoje jį pasiekdavo žinios iš Lietuvos apie ten vykstančius baisumus, apie žiaurų Plungės žydų likimą. Iš tada Plungėje gyvenusių pustrečio tūkstančio jo tautiečių vien Kaušėnuose buvo nužudyti 1800, visame dabartiniame Plungės rajone – 2236, neišskiriant nė vaikų, kūdikių, moterų. Žudynių vietų ir kapviečių yra ir Šateikiuose, Laumalenkoje, Plateliuose, Vieštovėnuose, Milašaičiuose, Jovaišiškėje, Purvaičiuose, Alsėdžiuose. Jakovas Bunka tikėjo, kad pergalė prieš fašistus padės jo tautai išlikti. Kare žuvo tėvas ir brolis. O Jakovas, nors ir dukart sužeistas, nuėjo iki pat Berlyno.
Kas žino, gal toks likimas buvo žadėtas – išlikti gyvam, kad, grįžęs į Plungę, visą likusį gyvenimą paskirtų tautiečių atminimui įamžinti. Taip niekada ir nesiilsėjo. Surado ir parašė apie visas Plungės rajone buvusias holokausto vietas, įrengė atminimo teritorijas, pats sukūrė atminimo skulptūrų, medžio kūriniais paženklino kapvietes, įsteigė paramos ir labdaros fondą, žydų gelbėtojų alėją šalia Kaušėnų memorialo, yra „Saulės“ gimnazijos Tolerancijos centro narys. Veiklos ir nuopelnų sąrašas ilgas. 2009 m. J. Bunka apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Jis artimai bendradarbiauja su Žemaičių dailės muziejumi, biblioteka, Kultūros centru. Ištikimas jo pagalbininkas ir fondo vykdantysis direktorius – sūnus Eugenijus.
Mūsų akimis, Jakovas Bunka nusipelnė Plungės istorijai. Pirmiausiai įnešdamas savo asmeninių darbų indėlį, o taip pat rinkdamas medžiagą apie savo tautiečių gyvenimą ir likimus, kartu surado ir aprašė daugybę faktų apie Plungę apskritai – kaip atrodė aikštė ir gatvės įvairiais laikotarpiais, kokie buvo jų pavadinimai, kokie stovėjo pastatai, kodėl į Plungę, o ne į Rietavą buvo nukreiptas geležinkelis… Jo dėka šiandien daug žinome ir apie tuometinę žmonių buitį. Žydų istorija – kartu ir visos Plungės istorija, nes IX a. pabaigoje-XX a. pradžioje šios tautybės žmonių Plungėje buvo daugiau nei lietuvių. Apie Plungę yra išleistos dvi jo knygos.
Dar pokalbio pradžioje J. Bunka gyvai kalbėjo apie savo kraštą:
– Meilę Lietuvai, gimtajai Plungei gavau iš savo tėvo. Medalį, gautą kovojant už Lietuvos nepriklausomybę, tėvas buvo išsivežęs ir į Sibirą. Mūsų giminė Plungėje gyvena jau kelis šimtus metų. Tai mano gimtasis miestas. Nuo vaikystės kalbėjau ir žemaitiškai. Ši kalba man – kaip gimtoji, labai maloni. Niekada nesistengiau kalbėti literatūriškai. Esu pasakojęs, kad V. Landsbergis juokavo, jog pirmą kartą girdi žydą žemaitiškai kalbant! Gyvendamas Žemaitijoje ,,užsikrėčiau“ žemaitišku charakteriu – ką pradėjau
– turiu pabaigti. Rašytojas Grigorijus Kanovičius padovanojo man knygą, kurioje užrašė: ,,Žemaitiškiausiam žydui, žydiškiausiam žemaičiui“.
– O ką iš vaikystės prisimenate?
– Tai buvo geri laikai! Buvo taip linksma. Mes gyvenome Rietavo gatvėje, kur baigėsi žydų kvartalas ir prasidėjo lietuvių. Mes, visi vaikai, žaisdavom kartu. Lakstydavom pavasarį, kai sužydėdavo lanka, o žiemą ji užšaldavo, tada, dalindamiesi savo pasidirbtom pačiūžom, čiuožinėdavom ant ledo. Dalindavomės ir priešpiečiais. Didelėm rogėm, į kurias tilpdavome po dešimt-dvylika vaikų, lėkdavom Rietavo gatve į pakalnę. Vakarais, kaip ir visi, grįždavom į jaukius namus valgyti vakarienės. Buvo jauku ir gera.
Turtingesnių žydų vaikai ėjo į lietuvių gimnaziją, nors Plungėje buvo ir žydų mokyklų. Per savo šventes žydaičiai negalėjo dirbti jiems uždraustų darbų. Tai žemaičiai padėdavo užkurti ugnį, palaikydavo pinigus – draugiškai gyvenom. Mano seserys draugavo su lietuvėm gimnazistėm, kartu ruošdavo pamokas. Dabartinėje Laisvės alėjoje Froimas Izralovičius turėjo salę, į kurią rinkdavosi ir žydų, ir žemaičių jaunimas. Visi sutilpo. Po karo viskas pasikeitė. Valdžia uždarė sinagogas, atėmė mokyklas, į Plungę begrįžo nedaugelis likusių gyvų žydų. Po karo Plungėje jų bebuvo 138, vėliau beliko 4, dabar – tik aš vienas.
– Skaičiau Jūsų knygą „Plungės žydų istorija“. Kaip Jums pavyko surinkti tiek faktų apie kankinimus ir žudynes? Vardinote žydų šeimas, jų vaikų vardus, kuo vertėsi, gyvenimo ir likimo detales. Iš kur visa sužinojote?
– Tai visąlaik ir dariau. Ieškojau medžiagos, ieškojau gyvų liudininkų, klausiau pasakojimų, rašiausi. Vėliau tą knygą išleidau hebrajų kalba Izraelyje. Plungės žydų istorija – visos Plungės istorija, nes ji pasakoja apie seniau gyvavusias nerašytas prekybos taisykles. Daug mano tautiečių buvo prekybininkai. Žemaičiai, atvažiavę turgaus dieną į miestą, turėjo pas „savo“ žydus nuolatinę vietą, apsistodavo, apsipirkdavo, jei reikėdavo, gaudavo „bargan“, t. y. skolon. Per darbymetį, kad kaimiečiams nereikėtų važiuoti į miestą, žydai patys važiuodavo į kaimus, aprūpindavo juos prekėmis, vaistais. Buvo mūsiškių ir siuvėjų, ir batsiuvių, kurie apsistodavo pas ūkininkus, kol visus apsiūdavo. Žydų dailininkai piešdavo ant žemaičių skrynių ornamentus. Gyvenome bendrai. Didžiausia nelaimė pasauliui buvo Hitleris ir Stalinas. Kaip žmogus gali sugalvoti išnaikinti tautą? Kuo kaltas kūdikis, gimęs žydu?
– Jūsų kambary ir dabar stovi varstotas. Žinau, kad didelę savo gyvenimo dalį paskyrėte tautodailei. Kokia buvo pradžia?
– Pirmasis mano kūrinys – piešinys. Kai buvau dar visai mažas, gal kokių penkerių metų, gyvendamas Rietavo gatvėje, pro langą stebėdavau, kaip į lentpjūvę atveždavo rąstus ar pakraudavo išvežti. Kinkydavo ne po du, o po tris ar keturis arklius, nes į kalną buvo sunku įtraukti. Aš žiūrėjau, žiūrėjau, kaip arkliai tempia, ir nupiešiau tą vaizdą. O mano sesuo jau ėjo į mokyklą. Ji tą mano piešinį ir nunešė kaip savo. Piešinį mokytojai labai išgyrė, sesuo gavo puikų įvertinimą, bet tada neištvėrė ir pasakė, kad čia broliuko darbas. Tada pakvietė ir mane, gyrė, kad gražiai nupiešiau, ir saldainių gavau. Tai buvo pirmasis mano „meno kūrinys“. Mėgdavau drožti sau ir kitiems vaikams švilpukus, išskaptuodavau buroką, padarydavau iš jo namelį, į vidų įstatydavau žvakę. Visą laiką patikdavo daryti gražius darbelius. Paskui mokykloje labai mėgdavau piešti keliautojų, artistų, kitų žinomų žmonių portretus.
– Jūsų „sąskaitoje“ – daugybė medžio skulptūrų, drožinių, kurie ženklina ne tik tautiečių atminimo vietas, bet yra pasklidę ir po pasaulį. Kaip pavyko tiek padaryti?
– Po karo pradėjau dirbti baldų fabrike, kuris vėliau tapo „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmone. Čia
ir ėmiau „kalbinti medį“. Išdirbau trisdešimt dvejus metus, keturiolika metų vadovavau suvenyrų gamybos cechui, viso rajono liaudies meistrams, kaip tada vadindavo. Tada atsirado galimybė sukurti skulptūrų žydų atminimo įamžinimo vietoms. Kartais, kad pastatytum medžio drožinį žudynių vietoje, reikėdavo daug slenksčių numinti. Pirmąjį paminklą pastačiau Šateikiuose – keturių metrų aukščio vyro surištom rankom skulptūrą. Tada „Minijai“ vadovavo V. Šlekonis. Jam patiko. Po to pasislėpęs sode pradėjau kitą. Taip po truputį su bendraminčiais sutvarkėm žydų žudynių vietas, iš nugriautos sinagogos plytų pastatėme Atminimo sieną Kaušėnuose, įrengėme ten visą skulptūrų parką. Pervežėm ten likusius žydų kapinių paminklus. Tik pikta, kad uždarius „Miniją“ buvo išnešiotas, išdalintas ten buvęs liaudies meno, drožinių muziejus – vienintelis toks Lietuvoje. Jame buvo žinomų menininkų darbų. Ir Vytauto Ulevičiaus, ir Vytauto Majoro, ir Stanislovo Riaubos. Kur jie dabar? Tokio muziejaus gal visame pasaulyje nebuvo! Ir mano keturios didelės skulptūros ten buvo.
– Apie kokius darbus galvojate dabar?
– Labai norėčiau įamžinti 1918 m. Plungės krašto savanorių atminimą. Turiu jų sąrašą. Siūlėm miesto seniūnijai prie Laisvės paminklo įrengti memorialines lenteles, bet kol kas reikalas dar nepajudėjo. Kita idėja – Laisvės alėjoje tebėra prieškarinės Plungės savivaldybės pastatas, kad žmonės tai žinotų, taip pat reikia tik lentelės. Visa tai galima padaryti iš fondo lėšų, bereikia pritarimo.
– O ką Jums reiškia neseniai suteiktas Plungės garbės piliečio vardas?
– Džiaugiuosi, kad galėjau pasitarnauti savo Tėvynei, Plungei. Ne dėl to dirbau, kad pastebėtų, bet džiugu, kad įvertino ir dar pagerbė. Bus apie tai prisiminimas ir vaikams, ir anūkams.
***
Nepaisant visko, ką teko išgyventi, Jakovas Bunka – tolerantiškas, santūrus, besišypsantis. Žmogus, už kurio pečių – sudėtingas, kupinas visokeriopos patirties gyvenimas. Kalbantis vis atklysta mintis: kiek gali žmogus per savo gyvenimą patirti ir kiek gali nuveikti! Jakovas Bunka dirbo tuos darbus neatlygintinai – tik iš idėjos. Vadinasi, iš širdies. Atsisveikinome linkėdami šiam žmogui sveikatos.
Paimta iš:
Žemaitis
Plungės ir Rietavo krašto laikšraštis