Autorius Paulius Vaniuchinas
Apie pirmuosius Salantuose gyvenusius ir čia dirbusius gydytojus žinių išliko nedaug. Kauno gubernijos statistikos komiteto duomenimis 1885 m. Salantuose laisvo gydytojo praktika vertėsi Julijus Fridlenderis (rus. Юлiй Эдуардовичь Фридляндерь). 1886 m. laisvo gydytojo praktika vertėsi Jurgis Neivaldas (rus. Георгь Георгiевичь Нейвальдь). Nuo 1887 m. iki 1889 m. laisvo gydytojo praktika vertėsi Aleksandras Maizelis (rus. Александрь Абрамовичь Майзель). Nuo 1890 m. iki 1920 m. laisvo gydytojo praktika vertėsi Samuelis Zikas (rus. Самуиль Мееровичь Зикь).
Samuelis Zikas, Mejerio sūnus gimė 1861 m. neturtingoje žydų šeimoje, Rucavoje, Kuršo gubernijoje (dabar – Latvija). Šeimoje augo dar du broliai – Mendelis ir Izaokas ir dvi seserys – Zelga-Gita ir Haja.
S. Zikas mokėsi Liepojos gimnazijoje, studijavo ir 1888 m. baigė Dorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto medicinos fakultetą ir įgijo gydytojo išsilavinimą. Reikia pažymėti, kad jo brolis Izaokas Zikas baigė Maskvos univeritete farmacijos mokslus, tapo provizoriumi. Kurį laiką I. Zikas gyveno Darbėnuose ir ten dirbo vaistinės provizoriumi, vėliau išvyko į Liepoją.
1890 m. Salantuose buvo įsteigtas valdiškas felčerio punktas.Tikėtina, kad pirmuoju felčeriu čia pradėjo dirbti S. Zikas, kuris be to vertėsi ir laisvo gydytojo praktika. Yra žinių, kad S. Zikas į Salantus atvyko dirbti kunigaikščių Bogdano ir Marijos Oginskių kvietimu. Atvykęs į Salantus S. Zikas apsigyveno tarnybiniame name (dabar – Žemaitės g. 6). Viename namo gale įsikūrė gydytojo šeima, o kitame – buvo felčerio punktas. Iki gyvenimo pabaigos Salantuose buvo žymiausias ir labiausiai gerbiamas gydytojas žydas. Jis priimdavo tiek žydus, tiek lietuvius pacientus, pasižymėjo ypatingu įžvalgumu. Labai sunkiai sergančius ligonius S. Zikas siųsdavo į Karaliaučių ir Klaipėdą pas vokiečių gydytojus.
1892 m. S. Zikas vedė Pauliną Amler (1863-1905) su kuria susipažino dar būdamas gimnazistu Liepojoje.Santuokoje susilaukė trijų dukterų. Vyriausioji duktė buvo Sofija (1893-1985), vidurinioji – Elena (1896-1951) ir jaunesnioji duktė buvo Freda (1904 – 1992). Šeimoje buvo kalbama vokiškai, o pats gydytojas kalbėjo vokiečių, jidiš, rusų, latvių, lietuvių kalbomis, gerai žinojo lotynų ir graikų kalbas.
1904 m. prasidėjus Rusijos – Japonijos karui, gydytojas buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos armiją. Iš pradžių karo gydytoju jis dirbo Vladivostoke, vėliau Usurijske. Iš karo grįžo 1905 m. pabaigoje ir tais pačiais metais nuo vėžio mirė jo žmona, kuri buvo palaidota Liepojos žydų kapinėse. Po žmonos mirties, gydytojo šeima visą gyvenimą rūpinosi ir vaikus užaugino Paulinos sesuo Elena Amler (1873-1943). Žinoma, kad kurį laiką gydytojo šeimoje Salantuose gyveno jo uošvienė Mariana Amler, kuri čia ir mirė. M. Amler buvo palaidota Salantų senosiose žydų kapinėse.
Salantuose S. Zikas susibičiuliavo su parapijos klebonu kun. Adolfu Neverdausku (1848 – 1907), ypatingai draugiškus santykius palaikė su Salantų dvaro administratoriumi, kapelmeisteriu Jozefu Eduardu Mašeku(1865 – 1927).
1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, S. Zikas vėl buvo mobilizuotas į carinės Rusijos armiją, o šeima išvyko į Dorpatą pas gydytojo vyriausiąją dukterį Sofiją, kuri ten studijavo universitete medicinos mokslus.
S. Zikas karo gydytoju dirbo Ustiugo 104-jame pėstininkų pulke ir netrukus pateko į vokiečių nelaisvę. Nelaisvėje, kurioje išbuvo du su pusę metų, S. Zikas buvo paskirtas vyriausiuoju gydytoju rusų ir prancūzų karo belaisvių lageriuose. 1917 m. stipriai pablogėjus gydytojo sveikatai jis buvo išsiųstas gydytis ir taip paspruko iš nelaisvės. Pagerėjus sveikatai S. Zikas dar pusantrų metų dirbo gydytoju Ostaškovo 38-jame pėstininkų atsargos pulke. 1919 m. pradžioje jis buvo demobilizuotas ir sugrįžo į Salantus. Tuo pačiu metu sugrįžo ir Elena Amler su jauniausia gydytojo dukra Freda. Vyriausiosios S. Ziko dukterys išvyko gyventi į Rusiją ir ten ištekėjo. Sugrįžęs į Salantus jis ir toliau dirbo gydytoju. Mirė 1920 m. lapkričio 9 d. Salantuose. Buvo palaidotas Salantų senosiose žydų kapinėse. Jam buvo pastatytas juodo labradorito paminklas, kuris iki mūsų dienų neišliko. Gydytojo S. Ziko kapo vieta pamiršta.
Po S. Ziko mirties gydytojas Izaokas Perlis užėmė jo vietą ir su savo tėvais atsikėlė gyventi į namą, kuriame gyveno S. Zikas. I. Perlis įsikūrė viename namo gale, o kitame namo gale liko gyventi S. Ziko likusi šeima. 1923 m. gydytojo S. Ziko jauniausioji duktė Freda Zik ir jos teta Elena Amler visam laikui išvyko gyventi į Maskvą, kurioje jau gyveno vidurinioji gydytojo dukra Elena su vyru.
Izaokas Perlis gimė 1867 m. sausio 12 d. Salantuose, miestelėno žydo Jankelio Perlio šeimoje. Kaip nurodo profesorius Antanas Tyla, I. Perlis 1888 m. įstojo studijuoti įDorpato (dabar – Tartu, Estija) universiteto medicinos fakultetą, kurį baigė 1895 m. Nuo 1896 m. iki 1904 m. I. Perlis apsigyveno Skuode ir čia vertėsi laisvo gydytojo praktika. Apie 1905 m. I. Perlis išvyko gyventi į Sedą ir čia iki 1913 m. vertėsi laisvo gydytojo praktika. PrasidėjusPirmajam pasauliniam karui, gydytojas buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos armiją ir ten dirbo karo gydytoju. 1918 m. I. Perlis grįžo iš Rusijos imperijos armijos ir apsigyveno Salantuose. Miestelyje garsėjo kaip patyręs ir rūpestingas gydytojas.
1941 m. birželio 22 d. hitlerinės Vokietijos kariuomenei užėmus Salantus, slaptoji valstybės policija ir SS daliniai pirmosiomis karo dienomis suėmė visus miestelyje ir apylinkėje gyvenusius žydus, kuriuos įkalinosinagogos teritorijoje įrengtame gete. Į getą pateko ir gydytojas I. Perlis, bet vėliau buvo paleistas. Suprasdamas, kad neišvengs antrojo suėmimo ir sušaudymo, 1941 m. birželio 29 d. I. Perlis nusinuodijo. Manoma, kad jis buvo palaidotas Salantų senosiose žydų kapinėse Žvainių kaime.
Šaltiniai ir literatūra:
- J. Mickevičius, Buvusios Kretingos apskrities ligoninės ir vaistinės. Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 5, b. 25, s. v. 41, l. 15.
- A. Tyla, Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802–1918 metais. Lietuvos istorijos metraštis. 1981 metai. Vilnius, 1982, p. 84-85.
- C. Зик, Oдиccея лекаря, Международная еврейская газета, Август 1995, No. 16-17.
- Памятная книжка Ковенской губернии на … год. Ковно, 1858-1915.
Šaltinis: http://www.salantiskis.lt/component/content/article/78-straipsniai/118-salant-gydytojai-s-zikas-ir-i-perlis