Parašė Algis Padora www.lrytas.lt
Pasaulyje išlikusios tik kelios medinės sinagogos. Daugiausia jų – Lietuvoje. Bet jų būklė – apgailėtina. Vilniuje, Kultūros paveldo entuziastų idėja – surengti medinių žydų sinagogų nuotraukų parodą ir eksponuoti ją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Tai – pirmasis žingsnis. Antrasis – jei pavyks, išsaugoti Kultūros paveldo statinius. Šalies sostinėje rengiamos fotoparodos „KADDISH“ (hebrajiškai – malda už mirusiuosius) pavadinimas – „Malda už mirštančias medines žydų sinagogas.“ Renginyje bus eksponuojama ir šiuo metu Kultūros paveldo departamento bei Pakruojo rajono Savivaldybės lėšomis užkonservuota bei vietos valdžiai Lietuvos žydų bendruomenės 99 metams kultūrinei – švietėjiškai veiklai išnuomota Pakruojo medinė žydų sinagoga. Parengus medinės sinagogos techninį pritaikymo planą, bus kreiptasi į ES struktūrinius paramos fondus. Parodoje bus eksponuojami ir keli Pakruojo medinės žydų sinagogos praeitį bei dabartį liudijantys fotolakštai.
Kultūros paveldo departamento prie LR Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė teigia, jog „Pakruojo sinagoga statyta 1801m., baroko ir klasicizmo epochų sandūroje, 1885-aisiais buvo remontuota ir perdažyta. Net šešiolikos metrų ilgio ir dvylikos metrų pločio pastatas iki šių dienų išsaugojo dviejų pakopų keturšlaitį stogą, tačiau buvę segmentinių arkų langai apkalti lentomis, o itin puošnus interjeras – sunaikintas; jo fragmentų teliko istorinėse nuotraukose. Sinagogos eksterjerui įtakos turėjo lietuvių liaudies architektūros formos, interjere dominavo žydų menui būdingi dekoro elementai ir simboliai, tapyboje – floros ir faunos motyvai.
Istorinės nuotraukos ir prisiminimai liudija, jog itin puošnus ir įspūdingas buvęs šios sinagogos aron kodešas – trijų siaurėjančių į viršų tarpsnių, drožinėtas iš medžio ir dažytas. 1938 m. vykdytų tyrinėjimų metu sinagoga jau atrodė apleista: grindys pusiau supuvusios, molai išklibę, viduje daug dulkių. Kadangi šis statinys neturėjo krosnies, jame melstasi tik vasarą. Miestelyje menkstant žydų skaičiui, mažėjo ir maldos namų lankytojų. Po Antrojo pasaulinio karo sinagoga buvo paversta kino teatru, o vėliau – sandėliu.
Ypač ją nuniokojo praėjusiais metais kilęs gaisras – išdegė net pusė pastato. Dabar svarbiausia mūsų užduotis yra apsaugoti šį unikalų paveldo objektą nuo lietaus, sniego ir neleisti jam galutinai sunykti. Vėliau tikimasi sutvarkyti pastato išorę, tūrį, fasadus, barokinį stogą, langus – tam esama pakankamai ikonografinės medžiagos“.
Pakruojo rajono Savivaldybės administracijos direktorės Astos Jasiūnienės manymu, pakruojiečiai supranta, koks retas ir vertingas Kultūros paveldo objektas stovi jų mieste. Vietos bendruomenės nuomone, ateityje istorinėje sinagogoje geriausia būtų įkurdinti Pakruojo Juozo Paukštelio bibliotekos vaikų skaityklą.“
Vienas šios fotoparodos organizatorių bei renginio sumanytojų – Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narys, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorius Daumantas Levas Todesas sako, jog idėja išsaugoti atmintį apie Lietuvos medines žydų sinagogas gimė kalbantis su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Tarptautinių ryšių su visuomene ir edukacijos skyriaus vedėju Alfredu Jomantu. Aptarinėjome 1930 -aisiais išleistą Pauliaus Galaunės knygą „Lietuvių liaudies menas“. Suvokiau, kad joje randu atsakymą į iki tol nebylų klausimą, kodėl reikia išsaugoti nykstančią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautinių mažumų istoriją, kodėl tai buvo, yra ir bus aktualu čia ir pasaulyje gyvenantiems žmonėms.
Pirmiausia pamaniau, kad „tautodailę“ vėl reikia vadinti liaudies menu, kaip buvo tais laikais, kai pačioje praėjusio amžiaus septyniasdešimtųjų metų pradžioje buvo įkurta Liaudies meno draugija, o jos nariais tapo tie, kurie savo sielomis bei kūryba išsaugojo ir, anot P.Galaunės, rutuliojo visų Lietuvoje gyvenančių tautų palikimą.
Atsakymą pasufleravo iki šiol nenustelbto Lietuvos dailės istoriko ir kritiko, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininko, nusipelniusio meno veikėjo, grafiko mintis, jog „kalbėti apie jas (sinagogas) turime dar ir dėl to, kad … sinagogų architektūriniai ypatingumai yra ne kas kita, kaip lietuvių architektūros rutuliojimosi atgarsiai, tai yra tos formos, kurias vienos ar kitos priežastys daug anksčiau išstūmė iš mūsų architektūros, nekaip jas išlaikė sinagogos“ (Paulius Galaunė. Lietuvių liaudies menas. Jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. L.U. Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, K., 1930, 144psl.).
„Lietuva negrįžtamai prarado medinius pagonybės laikų liudijimus, o kartu ir didelę pagonybės istorijos dalį. Dabar netenka ir medyje nuo LDK laikų gyvavusius judaizmo likučius. Nenoriu gyventi be praeities, todėl sau ir visam pasauliui rengiu fotoparodą „Malda už mirštančias medines žydų sinagogas“,- įsitikinęs Daumantas Levas Todesas.