Parašė www.bernardinai.lt
Lietuva – bene vienintelė šalis, kurioje aptiksime medinių sinagogų. Keletas jų dar tebestovi Latvijoje ir Ukrainoje. Žodis „dar“ čia tinka, nes visų jų būklė – kritinė. Jei kai kurios mūrinės sinagogos pastaruoju metu susilaukė atsakingų institucijų dėmesio, tai medinės tebegriūva.
Tam yra daug priežasčių, viena svarbiausių – manymas, kad šis paveldas „ne mūsų“. Nors dar tarpukariu žymus dailės istorikas Paulius Galaunė pastebėjo, jog sinagogų architektūra (jei kalbėtume tik apie ją) yra „ne kas kita, kaip lietuvių architektūros rutuliojimosi atgarsiai“.
Norėdamas atkreipti dėmesį į šio Lietuvos architektūros paveldo fenomeno būklę, praėjusią savaitę Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, vadovaujamas Levo Daumanto Todeso, Vilniaus rotušėje surengė fotografijų parodą „Kadišas* medinėms sinagogoms“.
„Sinagogos turi būti išgelbėtos. Jos – Lietuvos kultūros dalis. Tikiu, jog prie šio tikslo prisidės ir vyriausybinės, ir nevyriausybinės organizacijos“, – parodos atidarymo Vilniaus rotušėje metu sakė Lietuvos užsienio reikalų viceministrė Aistė Skaisgirytė-Liauškienė.
Renginyje dalyvavęs Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris pabrėžė, kad be sinagogų Lietuvos miestovaizdžiai būtų nepilni. Parodoje jis įžvelgė paradoksą: „Viena vertus, fotografijose matome tai, ko netekome, kita vertus – ir tai, ką mums pavyko išsaugoti“.
Levas Daumantas Todesas, vienas iš šios parodos sumanytojų, prisiminė, jog iš pradžių šią parodą jie norėję pavadinti „Lietuvos medinės sinagogos. Likimas“, tačiau galų gale pavadinime atsirado žodis „kadiš“, nurodantis ne tik į prarasto apraudojimą, bet ir viltį, kad kai ką dar galima išgelbėti.
Anot jo, dar vienas iš Jakovo Bunkos fondo sumanymų, susijusių su paveldo gelbėjimu – žydiškosios sodybos prie Platelių ežero įkūrimas, taip bandant bent iš dalies užpildyti spragą liaudies buities muziejų peizaže, kuriame nerasite žydiškosios kultūros, štetlo, ženklų.
Jis sakė turįs sumanymą ten įsteigti laisvalaikio amatų mokyklą, gyvosios, o ne vien suvenyrinės istorijos traukos centrą, kuriame lankytojai galėtų iš arčiau susipažinti su praeities žydų pasauliu: kaip jie gyveno, ką valgė, kuo rengėsi, kokiais amatais užsiiminėjo.
Užsiminta ir apie kitus Fondo sumanymus. Neseniai su jais susisiekė Alantos miestelio bendruomenės pirmininkas dėl Alantos sinagogos išsaugojimo. Bendromis pastangomis bus bandoma sinagogą užkonservuoti, iki ją, reikia tikėtis, galutinai sutvarkant.
Kitokį sumanymą jie turintys dėl Rozalimo sinagogos. Kadangi miestelyje bendraminčių ją išgelbėti neatsirado, sinagogą norima perkelti į Platelius: „Tai nebus tikros, gyvos sinagogos, nes sinagoga, visų pirma – maldos namai, tačiau jos galėtų funkcionuoti kaip edukacijos centrai, kuriuose būtų mokoma apie žydų kultūrą, Holokaustą ir religiją“, – sakė D. Todesas.
„Lietuvoje nėra žydų paveldo, apibendrino jis. „Yra tik Lietuvos žydų paveldas, kurį 700 metų kūrė visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos. Tikiuosi, jog mes išimsime Lietuvos istoriją iš mažų tautinių kišenių. Istorija neturi būti perrašoma pagal ideologinius principus“.
* malda
Paroda „Kadišas medinėms sinagogoms“ bus demonstruojama ne tik Vilniaus rotušėje ir ne tik Lietuvoje. Ji keliaus po svečias šalis, kviečiant prisidėti prie Lietuvos medinių sinagogų išgelbėjimo.