Žmogus, nusipelnęs Plungės istorijai

Bronislava ŠIMONIENĖ

„At­ro­do, kad tai sap­nas, kad ne­ga­lė­jo tiek vis­ko bū­ti“, – pa­sa­ko­ja nuo gi­mi­mo Plun­gė­je gy­ve­nan­tis Ja­ko­vas Bun­ka. Šių me­tų bir­že­lį jam su­teik­tas Plun­gės gar­bės pi­lie­čio var­das. Šį ti­tu­lą tau­to­dai­li­nin­kas, vi­suo­me­ni­nin­kas, žy­dų tau­tos kul­tū­ros ir is­to­ri­jos puo­se­lė­to­jas įgi­jo už dau­gy­bę me­tų nuo­šir­džiai dirb­tus dar­bus ir mei­lę sa­vo kraš­tui. Ap­si­lan­kius pas šį gar­bų žmo­gų, nu­ste­bi­na pa­dė­kos raš­tų ir ki­tų at­mi­ni­mo ženk­lų gau­sa – per tiek me­tų už įvai­rios veik­los įver­ti­ni­mą jų gau­ta dau­gy­bė. Lie­pos try­lik­tą­ją Ja­ko­vui Bun­kai suė­jo 89 me­tai.

Dau­ge­lis plun­giš­kių yra gir­dė­ję is­to­ri­ją apie tai, kaip Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais, dar bū­da­mas jau­nuo­lis, Ja­ko­vas Bunka pri­si­ža­dė­jo įam­žin­ti sa­vo tau­tos is­to­ri­ją, žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mą. Pra­si­dė­jus ka­rui, bė­go nuo vo­kie­čių, ku­rie žy­dus gra­si­no iš­nai­kin­ti. Į be­gink­lių žmo­nių vilks­ti­nes plie­kė iš lėk­tu­vų, koks ta­da klyks­mas ir verks­mas kil­da­vo! Žmo­nės pa­si­mes­da­vo, o po ant­skry­džio šauk­da­vo ar­ti­muo­sius, kad at­si­liep­tų. Sa­vo kny­go­je „Plun­gės žy­dų is­to­ri­ja“
J. Bun­ka ra­šo, kad šiur­pūs vaiz­dai iki šiol iš­ny­ra prieš akis –
mo­ti­nos, ap­si­ka­bi­nu­sios sa­vo ne­gy­vus vai­kus, vi­są ke­lią žy­min­tys žmo­nių pa­mes­ti daik­tai.

J. Bun­ka pa­sa­ko­ja mums apie sun­kų ke­lią į Ru­si­ją su pa­bė­gė­liais, pen­ke­rius ka­ro me­tus. Ko­vo­jan­tį su vo­kie­čiais Ru­si­joje jį pa­siek­da­vo ži­nios iš Lie­tu­vos apie ten vyks­tan­čius bai­su­mus, apie žiau­rų Plun­gės žy­dų li­ki­mą. Iš ta­da Plun­gė­je gy­ve­nu­sių pust­re­čio tūks­tan­čio jo tau­tie­čių vien Kau­šė­nuo­se bu­vo nu­žu­dy­ti 1800, vi­sa­me da­bar­ti­nia­me Plun­gės ra­jo­ne – 2236, neišs­ki­riant nė vai­kų, kū­di­kių, mo­te­rų. Žu­dy­nių vie­tų ir kap­vie­čių yra ir Ša­tei­kiuo­se, Lau­ma­len­ko­je, Pla­te­liuo­se, Vieš­to­vė­nuo­se, Mi­la­šai­čiuo­se, Jo­vai­šiš­kė­je, Pur­vai­čiuo­se, Al­sė­džiuo­se. Ja­ko­vas Bun­ka ti­kė­jo, kad per­ga­lė prieš fa­šis­tus pa­dės jo tau­tai iš­lik­ti. Ka­re žu­vo tė­vas ir bro­lis. O Ja­ko­vas, nors ir du­kart su­žeis­tas, nuė­jo iki pat Ber­ly­no.

Kas ži­no, gal toks li­ki­mas bu­vo ža­dė­tas – iš­lik­ti gy­vam, kad, grį­žęs į Plun­gę, vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą pa­skir­tų tau­tie­čių at­mi­ni­mui įam­žin­ti. Taip nie­ka­da ir ne­siil­sė­jo. Su­ra­do ir pa­ra­šė apie vi­sas Plun­gės ra­jo­ne bu­vu­sias ho­lo­kaus­to vie­tas, įren­gė at­mi­ni­mo te­ri­to­ri­jas, pa­ts su­kū­rė at­mi­ni­mo skulp­tū­rų, me­džio kū­ri­niais pa­ženk­li­no kap­vie­tes, įstei­gė pa­ra­mos ir lab­da­ros fon­dą, žy­dų gel­bė­to­jų alė­ją ša­lia Kau­šė­nų me­mo­ria­lo, yra „Sau­lės“ gim­na­zi­jos To­le­ran­ci­jos cent­ro na­rys. Veik­los ir nuo­pel­nų są­ra­šas il­gas. 2009 m. J. Bun­ka ap­do­va­no­tas Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio kry­žiu­mi. Jis ar­ti­mai bend­ra­dar­biau­ja su Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­mi, bib­lio­te­ka, Kul­tū­ros cent­ru. Iš­ti­ki­mas jo pa­gal­bi­nin­kas ir fon­do vyk­dan­ty­sis di­rek­to­rius – sū­nus Eu­ge­ni­jus.
Mū­sų aki­mis, Ja­ko­vas Bun­ka nu­si­pel­nė Plun­gės is­to­ri­jai. Pir­miau­siai įneš­da­mas sa­vo as­me­ni­nių dar­bų in­dė­lį, o taip pat rink­da­mas me­džia­gą apie sa­vo tau­tie­čių gy­ve­ni­mą ir li­ki­mus, kar­tu su­ra­do ir ap­ra­šė dau­gy­bę fak­tų apie Plun­gę ap­skri­tai – kaip at­ro­dė aikš­tė ir gat­vės įvai­riais lai­ko­tar­piais, ko­kie bu­vo jų pa­va­di­ni­mai, ko­kie sto­vė­jo pa­sta­tai, ko­dėl į Plun­gę, o ne į Rie­ta­vą bu­vo nu­kreip­tas ge­le­žin­ke­lis… Jo dė­ka šian­dien daug ži­no­me ir apie tuo­me­ti­nę žmo­nių bui­tį. Žy­dų is­to­ri­ja – kar­tu ir vi­sos Plun­gės is­to­ri­ja, nes IX a. pabaigoje-XX a. pra­džio­je šios tau­ty­bės žmo­nių Plun­gė­je bu­vo dau­giau nei lie­tu­vių. Apie Plun­gę yra iš­leis­tos dvi jo kny­gos.

Dar po­kal­bio pra­džio­je J. Bun­ka gy­vai kal­bė­jo apie sa­vo kraš­tą:

– Mei­lę Lie­tu­vai, gim­ta­jai Plun­gei ga­vau iš sa­vo tė­vo. Me­da­lį, gau­tą ko­vo­jant už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, tė­vas bu­vo iš­si­ve­žęs ir į Si­bi­rą. Mū­sų gi­mi­nė Plun­gė­je gy­ve­na jau ke­lis šim­tus me­tų. Tai ma­no gim­ta­sis mies­tas. Nuo vai­kys­tės kal­bė­jau ir že­mai­tiš­kai. Ši kal­ba man – kaip gim­to­ji, la­bai ma­lo­ni. Nie­ka­da ne­si­sten­giau kal­bė­ti li­te­ra­tū­riš­kai. Esu pa­sa­ko­jęs, kad V. Lands­ber­gis juo­ka­vo, jog pir­mą kar­tą gir­di žy­dą že­mai­tiš­kai kal­bant! Gy­ven­da­mas Že­mai­ti­jo­je ,,už­si­krė­čiau“ že­mai­tiš­ku cha­rak­te­riu – ką pra­dė­jau

– tu­riu pa­baig­ti. Ra­šy­to­jas Gri­go­ri­jus Ka­no­vi­čius pa­do­va­no­jo man kny­gą, ku­rio­je už­ra­šė: ,,Že­mai­tiš­kiau­siam žy­dui, žy­diš­kiau­siam že­mai­čiui“.

– O ką iš vai­kys­tės pri­si­me­na­te?

– Tai bu­vo ge­ri lai­kai! Bu­vo taip links­ma. Mes gy­ve­no­me Rie­ta­vo gat­vė­je, kur bai­gė­si žy­dų kvar­ta­las ir pra­si­dė­jo lie­tu­vių. Mes, vi­si vai­kai, žais­da­vom kar­tu. Laks­ty­da­vom pa­va­sa­rį, kai su­žy­dė­da­vo lan­ka, o žie­mą ji už­šal­da­vo, ta­da, da­lin­da­mie­si sa­vo pa­si­dirb­tom pa­čiū­žom, čiuo­ži­nė­da­vom ant le­do. Da­lin­da­vo­mės ir prieš­pie­čiais. Di­de­lėm ro­gėm, į ku­rias tilp­da­vo­me po de­šimt-dvy­li­ka vai­kų, lėk­da­vom Rie­ta­vo gat­ve į pa­kal­nę. Va­ka­rais, kaip ir vi­si, grįž­da­vom į jau­kius na­mus val­gy­ti va­ka­rie­nės. Bu­vo jau­ku ir ge­ra.

Tur­tin­ges­nių žy­dų vai­kai ėjo į lie­tu­vių gim­na­zi­ją, nors Plun­gė­je bu­vo ir žy­dų mo­kyk­lų. Per sa­vo šven­tes žy­dai­čiai ne­ga­lė­jo dirb­ti jiems už­draus­tų dar­bų. Tai že­mai­čiai pa­dė­da­vo už­kur­ti ug­nį, pa­lai­ky­da­vo pi­ni­gus – drau­giš­kai gy­ve­nom. Ma­no se­se­rys drau­ga­vo su lie­tu­vėm gim­na­zis­tėm, kar­tu ruoš­da­vo pa­mo­kas. Da­bar­ti­nė­je Lais­vės alė­jo­je Froi­mas Iz­ra­lo­vi­čius tu­rė­jo sa­lę, į ku­rią rink­da­vo­si ir žy­dų, ir že­mai­čių jau­ni­mas. Vi­si su­til­po. Po ka­ro vis­kas pa­si­kei­tė. Val­džia už­da­rė si­na­go­gas, atė­mė mo­kyk­las, į Plun­gę be­grį­žo ne­dau­ge­lis li­ku­sių gy­vų žy­dų. Po ka­ro Plun­gė­je jų be­bu­vo 138, vė­liau be­li­ko 4, da­bar – tik aš vie­nas.

– Skai­čiau Jū­sų kny­gą „Plun­gės žy­dų is­to­ri­ja“. Kaip Jums pa­vy­ko su­rink­ti tiek fak­tų apie kan­ki­ni­mus ir žu­dy­nes? Var­di­no­te žy­dų šei­mas, jų vai­kų var­dus, kuo ver­tė­si, gy­ve­ni­mo ir li­ki­mo de­ta­les. Iš kur vi­sa su­ži­no­jo­te?

– Tai vi­są­laik ir da­riau. Ieš­ko­jau me­džia­gos, ieš­ko­jau gy­vų liu­di­nin­kų, klau­siau pa­sa­ko­ji­mų, ra­šiau­si. Vė­liau tą kny­gą iš­lei­dau heb­ra­jų kal­ba Iz­rae­ly­je. Plun­gės žy­dų is­to­ri­ja – vi­sos Plun­gės is­to­ri­ja, nes ji pa­sa­ko­ja apie se­niau gy­va­vu­sias ne­ra­šy­tas pre­ky­bos tai­syk­les. Daug ma­no tau­tie­čių bu­vo pre­ky­bi­nin­kai. Že­mai­čiai, at­va­žia­vę tur­gaus die­ną į mies­tą, tu­rė­jo pas „sa­vo“ žy­dus nuo­la­ti­nę vie­tą, ap­si­sto­da­vo, ap­si­pirk­da­vo, jei rei­kė­da­vo, gau­da­vo „bar­gan“, t. y. sko­lon. Per dar­by­me­tį, kad kai­mie­čiams ne­rei­kė­tų va­žiuo­ti į mies­tą, žy­dai pa­tys va­žiuo­da­vo į kai­mus, ap­rū­pin­da­vo juos pre­kė­mis, vais­tais. Bu­vo mū­siš­kių ir siu­vė­jų, ir bat­siu­vių, ku­rie ap­si­sto­da­vo pas ūki­nin­kus, kol vi­sus ap­siū­da­vo. Žy­dų dai­li­nin­kai pieš­da­vo ant že­mai­čių skry­nių or­na­men­tus. Gy­ve­no­me bend­rai. Di­džiau­sia ne­lai­mė pa­sau­liui bu­vo Hit­le­ris ir Sta­li­nas. Kaip žmo­gus ga­li su­gal­vo­ti iš­nai­kin­ti tau­tą? Kuo kal­tas kū­di­kis, gi­męs žy­du?

– Jū­sų kam­ba­ry ir da­bar sto­vi vars­to­tas. Ži­nau, kad di­de­lę sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį pa­sky­rė­te tau­to­dai­lei. Ko­kia bu­vo pra­džia?

– Pir­ma­sis ma­no kū­ri­nys – pie­ši­nys. Kai bu­vau dar vi­sai ma­žas, gal ko­kių pen­ke­rių me­tų, gy­ven­da­mas Rie­ta­vo gat­vė­je, pro lan­gą ste­bė­da­vau, kaip į lentp­jū­vę at­vež­da­vo rąs­tus ar pa­krau­da­vo iš­vež­ti. Kin­ky­da­vo ne po du, o po tris ar ke­tu­ris ark­lius, nes į kal­ną bu­vo sun­ku įtrauk­ti. Aš žiū­rė­jau, žiū­rė­jau, kaip ark­liai tem­pia, ir nu­pie­šiau tą vaiz­dą. O ma­no se­suo jau ėjo į mo­kyk­lą. Ji tą ma­no pie­ši­nį ir nu­ne­šė kaip sa­vo. Pie­ši­nį mo­ky­to­jai la­bai iš­gy­rė, se­suo ga­vo pui­kų įver­ti­ni­mą, bet ta­da neišt­vė­rė ir pa­sa­kė, kad čia bro­liu­ko dar­bas. Ta­da pa­kvie­tė ir ma­ne, gy­rė, kad gra­žiai nu­pie­šiau, ir sal­dai­nių ga­vau. Tai bu­vo pir­ma­sis ma­no „me­no kū­ri­nys“. Mėg­da­vau drož­ti sau ir ki­tiems vai­kams švil­pu­kus, iš­skap­tuo­da­vau bu­ro­ką, pa­da­ry­da­vau iš jo na­me­lį, į vi­dų įsta­ty­da­vau žva­kę. Vi­są lai­ką pa­tik­da­vo da­ry­ti gra­žius dar­be­lius. Pas­kui mo­kyk­lo­je la­bai mėg­da­vau pieš­ti ke­liau­to­jų, ar­tis­tų, ki­tų ži­no­mų žmo­nių po­rtre­tus.

– Jū­sų „są­skai­to­je“ – dau­gy­bė me­džio skulp­tū­rų, dro­ži­nių, ku­rie ženk­li­na ne tik tau­tie­čių at­mi­ni­mo vie­tas, bet yra pa­skli­dę ir po pa­sau­lį. Kaip pa­vy­ko tiek pa­da­ry­ti?

– Po ka­ro pra­dė­jau dirb­ti bal­dų fab­ri­ke, ku­ris vė­liau ta­po „Mi­ni­jos“ liau­dies kū­ry­bos ga­mi­nių įmo­ne. Čia

ir ėmiau „kal­bin­ti me­dį“. Iš­dir­bau tris­de­šimt dve­jus me­tus, ke­tu­rio­li­ka me­tų va­do­va­vau su­ve­ny­rų gamybos ce­chui, vi­so ra­jo­no liau­dies meist­rams, kaip ta­da va­din­da­vo. Ta­da at­si­ra­do ga­li­my­bė su­kur­ti skulp­tū­rų žy­dų at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo vie­toms. Kar­tais, kad pa­sta­ty­tum me­džio dro­ži­nį žu­dy­nių vie­to­je, rei­kė­da­vo daug slenks­čių nu­min­ti. Pir­mą­jį pa­mink­lą pa­sta­čiau Ša­tei­kiuo­se – ke­tu­rių met­rų aukš­čio vy­ro su­riš­tom ran­kom skulp­tū­rą. Ta­da „Mi­ni­jai“ va­do­va­vo V. Šle­ko­nis. Jam pa­ti­ko. Po to pa­si­slė­pęs so­de pra­dė­jau ki­tą. Taip po tru­pu­tį su bend­ra­min­čiais su­tvar­kėm žy­dų žu­dy­nių vie­tas, iš nu­griau­tos si­na­go­gos ply­tų pa­sta­tė­me At­mi­ni­mo sie­ną Kau­šė­nuo­se, įren­gė­me ten vi­są skulp­tū­rų par­ką. Per­ve­žėm ten li­ku­sius žy­dų ka­pi­nių pa­mink­lus. Tik pik­ta, kad už­da­rius „Mi­ni­ją“ bu­vo iš­ne­šio­tas, iš­da­lin­tas ten bu­vęs liau­dies me­no, dro­ži­nių mu­zie­jus – vie­nin­te­lis toks Lie­tu­vo­je. Ja­me bu­vo ži­no­mų me­ni­nin­kų dar­bų. Ir Vy­tau­to Ule­vi­čiaus, ir Vy­tau­to Ma­jo­ro, ir Sta­nis­lo­vo Riau­bos. Kur jie da­bar? To­kio mu­zie­jaus gal vi­sa­me pa­sau­ly­je ne­bu­vo! Ir ma­no ke­tu­rios di­de­lės skulp­tū­ros ten bu­vo.

– Apie ko­kius dar­bus gal­vo­ja­te da­bar?

– La­bai no­rė­čiau įam­žin­ti 1918 m. Plun­gės kraš­to sa­va­no­rių at­mi­ni­mą. Tu­riu jų są­ra­šą. Siū­lėm mies­to se­niū­ni­jai prie Lais­vės pa­mink­lo įreng­ti me­mo­ria­li­nes len­te­les, bet kol kas rei­ka­las dar ne­pa­ju­dė­jo. Ki­ta idė­ja – Lais­vės alė­jo­je te­bė­ra prieš­ka­ri­nės Plun­gės sa­vi­val­dy­bės pa­sta­tas, kad žmo­nės tai ži­no­tų, taip pat rei­kia tik len­te­lės. Vi­sa tai ga­li­ma pa­da­ry­ti iš fon­do lė­šų, be­rei­kia pri­ta­ri­mo.

– O ką Jums reiš­kia ne­se­niai su­teik­tas Plun­gės gar­bės pi­lie­čio var­das?

– Džiau­giuo­si, kad ga­lė­jau pa­si­tar­nau­ti sa­vo Tė­vy­nei, Plun­gei. Ne dėl to dir­bau, kad pa­ste­bė­tų, bet džiu­gu, kad įver­ti­no ir dar pa­ger­bė. Bus apie tai pri­si­mi­ni­mas ir vai­kams, ir anū­kams.
***
Ne­pai­sant vis­ko, ką te­ko iš­gy­ven­ti, Ja­ko­vas Bun­ka – to­le­ran­tiš­kas, san­tū­rus, be­si­šyp­san­tis. Žmo­gus, už ku­rio pe­čių – su­dė­tin­gas, ku­pi­nas vi­so­ke­rio­pos pa­tir­ties gy­ve­ni­mas. Kal­ban­tis vis at­klys­ta min­tis: kiek ga­li žmo­gus per sa­vo gy­ve­ni­mą pa­tir­ti ir kiek ga­li nu­veik­ti! Ja­ko­vas Bun­ka dir­bo tuos dar­bus neat­ly­gin­ti­nai – tik iš idė­jos. Va­di­na­si, iš šir­dies. At­sis­vei­ki­no­me lin­kė­da­mi šiam žmo­gui svei­ka­tos.

Paimta iš:

Žemaitis

Plungės ir Rietavo krašto laikšraštis