Jakovas Bunka – Nacionalinė vertybė!

JAKOVAS BUNKA – tautodailininkas nuo Plungės

2014-09-04|Žmogus – istorinė asmenybė|Telšių

Jakovas Bunka – tautodailininkas, Plungės garbės pilietis, apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos tautodailininkų sąjūdžio narys, ilgametis buvusios „Minijos“ įmonės tautodailininkų vadovas, Oginskių dvaro bičiulių klubo narys.

„Atrodo, kad tai sapnas, kad negalėjo tiek visko būti“.

Taip apie savo gyvenimo kelią sakė 2013 metais 90-metį atšventęs Jakovas Bunka. Plungė – gimtasis jo miestas. Meilę Lietuvai ir Plungei, jo žodžiais tariant, gavo iš tėvo Leibos, Lietuvos nepriklausomybės kovų 1918-1920 metų savanorio, nes jų giminė šiame mieste gyveno kelis šimtus metų. Savo vaikystę Jakovas mini tik geru žodžiu: su lietuviukais sugyvendavo draugiškai, dalydavosi priešpiečiais ir žaislais. Rietavo gatvė buvusi bendra jų žaidimų vieta. Tačiau karas skaudžiai palietė ir Bunkų šeimą – jie buvo evakuoti į Novosibirską. Sunki kelionė – ant sukaltų lentynų glaudėsi vaikai ir seneliai. Jaunieji sėdėjo ant grindų. Novosibirską pasiekė po dviejų mėnesių.

1942 metais Jakovas, dar būdamas nepilnametis, su tėvu įstojo į 16-ąją lietuviškąją diviziją, kulkosvaidininkų batalioną, mokėsi kariauti, o po metų išžygiavo į frontą. Patyrė tiek vargo, bado, kad dažno galvoje tuomet sukosi mintis: ar aplenks mirtis, ar pamatys brangius žmones. Tačiau ištvėrė ir pirmąjį karo krikštą, kai „buvom užmiršę, kada paskutinįsyk miegojom ar valgėm. <…> Užmuš, na, ir velniop. Kad tik greičiau baigtųsi kankynė šiame sniego pragare“, – rašė atsiminimuose bendražygis Jakovas Šeinas.

Jakovas Bunka ištvėrė karą ir Dono kazokų korpuse jojo per Baltarusiją, Lenkiją, paskui – Berlyno gatvėmis. Apdovanotas medaliu už Varšuvos išlaisvinimą ir Berlyno paėmimą. Po karo grįžo į Lietuvą, į Plungę.

Kelias į tautodailę

Plungėje tautodailės tradicijų puoselėjimas išugdė gerai Lietuvoje žinomus meistrus: Stanislovą Riaubą, Anicetą Puškorių, Adolfą Valuckį ir daugelį kitų. J.Bunka iš vaikystės turėjo pomėgį drožinėti, jam nebuvo svetimi medžio darbai. Susikūrus Plukes. Parodose dalyvavo nuo 1962 metų.

Plungėje „Minijos“ liaudies kūrybos įmonei, Jakovas ėmė vadovauti suvenyrų gamybos cechui, paskui tautodailininkams namudininkams visoje Žemaitijoje. Šioje įmonėje jis dirbo 32 metus. Nors jaunystės svajonė – tapti dailininku ar skulptoriumi – nutolo, į tautodailę paniro visa širdimi. Jo rankomis sukurtos medžio skulptūros puošia Plungę ir apylinkes.

Tautodailininkas yra sukūręs apie 500 mažosios formos medžio dirbinių ir surengęs daugiau kaip 20 parodų Lietuvoje bei užsienyje.

Dailininko Jono Rudzinsko žodžiais, J.Bunkos kūryboje ypač vertinga tai, kad jis, „maksimaliai apibendrindamas suteikia vaizdui simbolinę prasmę. Skulptūriniai objektai tampa lyg žmogaus bendras įvaizdis“. O įkvėpė, kaip pats skulptorius sakė, liaudies dainos ir Šalomo Aleichemo kūryba. Skulptūras dažnai charakterizuoja jų rankose laikomi įrankiai, daiktai, atitinkantys kūrinio temą. Meistro kūrinių paprastumas tampa ypatinga, intriguojančia, savotiška kalba, kuri žiūrovui suprantama.

„Mokėjimas šnekėti Ezopo kalba, skaityti tai, kas parašyta tarp eilučių, būdingas daugumai geriausių J.Bunkos kūrinių“, – teigia J.Rudzinskas. Tautodailininko kūriniai skirti ir akims, ir protui bei širdžiai. Jo vaizduojamas pasaulis realus, o kūriniai verčia mąstyti, jausti.

Vertinant J.Bunkos tautodailininko kūrybą, stebina meistro stiprybė atsispirti dominuojančioms meno srovėms, komerciškumui, norui pataikauti žiūrovams. „Atsakingas, nuoširdus požiūris į kūrybinį darbą, savitas braižas išskiria J.Bunkos asmenybę iš kitų, rikiuoja greta mūsų žymiausių tautodailininkų, formuojančių tautodailės raidą“, – toks dailininko J.Rudzinsko požiūris.

Priesakas sau – įamžinti mene tragediją

Grįžęs į Plungę, J.Bunka jautė pareigą įamžinti tautiečių, sušaudytų 1941 metais ir palaidotų Kaušėnuose, atminimą. Gavęs rajono vykdomojo komiteto pritarimą, čia pastatė pirmąją skulptūrą.

Tai ir buvo Kaušėnų memorialo pradžia. Dabar čia stovi garsių tautodailininkų Edvardo Riaukos, Vlado Stumbro, Jono Kuodžio, Leonardo Černiausko, Augusto Žalgirio, Tito Bikino bei

Sauliaus Ambraškos sukurtos skulptūros, primenančios buvusią tragediją. Jo iniciatyva 2011 metais iš nugriautos Didžiosios Sinagogos plytų pastatyta Atminimo siena su iškaltomis žuvusiųjų pavardėmis. Dabar šis unikalus memorialas žinomas visame pasaulyje, jį kasmet aplanko daug žmonių iš įvairių šalių.

„Likau vienas. Paskutinis. Nebėra kam pratęsti Plungės žydų istorijos. Vienintelis dalykas, kurį galima padaryti, – išsaugoti atminimą. <…> Esu paskutinis iš tų, kuriems Plungės žydų istorija yra mano istorija“, – sakė Jakovas Bunka ir visu savo gyvenimu šitą misiją vykdė. Tam tikslui 2007 metais buvo įkurtas J.Bunkos labdaros ir paramos fondas. 2011 metais J.Bunkos iniciatyva įgyvendinta dar viena graži – Gyvybės kelio – idėja. Ir skulptūra miesto centre „Visiems doriems plungiškiams“ yra mūsų tautodailininko nuopelnas.

Parangė Danutė Ardavičienė ir Zita Paulauskaitė

P.S. Šios publikacijos Jakovas Bunka nebeperskaitys: birželio 2-ąją plungiškiai atsisveikino su juo.

Šaltinis: http://www.respublikosvertybes.lt/lt/articles-item/id.406