Plungės žydų istorija

boceliai-plPlungė laikoma viena iš ankstyviausių vietų, kur apsigyveno žydai. Plungės žydų senosiose kapinėse iki karo stovėjo antkapiai, datuoti 1500 mirimo metais. (Restų giminė). Bendrai į Lietuvą žydų emigrantai pradėjo atvykti 1348 metais, kada prasidėjo žydų išvarymas iš Serbijos Moravijos, Vengrijos ir Silezijos, kai prasidėjo inkvizicija Ispanijoje ir Portugalijoje. Prievarta iš tų valstybių išvaryti žyda atsikėlė į Lietuvą. 1939 metais Lietuvoje žydų bendruomenė sudarė beveik ketvirtį milijono. Plungėje tuo laiku gyveno apie 2500 žydų. Turima duomenų, kad Plungėje žydų bendruomenė sudarė: 1847 metais – 2197, 1897 metais – 2502, t.y. 55 procentai visų gyventojų, 1921 metais – 2200, 1928 metais – 1815 arba 44 procentai.

Dauguma žydų buvo prekybininkai. Bet pamažu lietuviai užėmė jų vietas. 1931 – 1935 metais žydų prekybininkų liko per pusę mažiau. Licenzijos prekybai tabako gaminiais buvo sumažintos 25 procentais. Maždaug apie 200 žydų šeimų užsiėmė amatais. Žydai Plungėje turėjo 6 maldos namus. Viena sinagoga pastatyta 1864 metais, fundatorius – Jenkelis Geleris. 1814 metais buvo pastatyta didžioji sinagoga, abi sinagogos stovi dar ir dabar. Kiti keturi mediniai maldos namai (klauzais vadinami) stovėjo atskirose vietose. Jų pavadinimai buvo: GEMILET, CHESED, ŠAMSOIN, CHAI-ADAM, DIGELE. Plungėje buvo ir ješivo (rabinų seminarija) su 50 – čia mokinių. 1908 metais mokytojas Gutelis įsteigė mokyklą, kurioje visos disciplinos buvo dėstomos hebrajų kalba (ivrit). Progresyvus žydų jaunimas įsteigė žydų liaudies mokyklą 1919 metais, kurioje visos pamokos buvo vedamos žydų kalba, kuria kalbėjo žydai visame pasaulyje, čia dirbo 5 mokytojai, iš kurių 3 buvo išlaikomi valstybės. Dar vėliau buvo įsteigta dar viena mokykla hebrajų kalba, bet 1927 metais, pagal švietimo ministerijos nurodymą abi mokyklos buvo sujungtos į vieną. Buvo ir žydų gimnazija: čia viskas buvo mokoma hebrajų kalba. Mūrinis gimnazijos pastatas dabar dar stovi S. Neries gatvėje; kaip pasakojama, šis namas buvo padovanotas kunigaikščio Oginskio žydų bendruomenei šiai gimnazijai įsteigti. Dar viena mokykla vadinama TARBUT, joje mokėsi 130 mokinių. Prie žydų gimnazijos buvo organizuota pradinė mokykla, joje žydų kalba mokėsi 100 vaikų. Čia taip pat funkcionavo rašytojo PEREC vardo biblioteka. Šalia gimnazijos stovėjo religinė mokykla (nugriauta po karo), vadinama CHEDER. Čia daugiausiai mokėsi neturtingų tėvų vaikai. Šį pastatą mokyklai pirko vienas pasiturintis žydas, jis pasikvietė geriausius mokytojus, vienas iš jų mokytojas Levinsonas. Jo dėka išaugo mokyklos autoritetas bet vistiek turtingieji Plungės žydai savo vaikų į tą mokyklą neleido. Šioje mokykloje pamokos buvo dėstomos hebrajų kalba, vaikai buvo mokomi šventojo rašto (talmud). Šią mokyklą baigę vaikai buvo priimami į Ješivą – rabinų seminariją. Plungės savivaldybė materialiai mažai teparėmė žydų mokyklas. Valstybės duodamų lėšų užteko tik vienai mokyklai išlaikyti. Plungėje veikė žydų sportinės organizacijos MAKABI, HAPOEL, turėjo futbolo komandą ir kitas sporto šakas, buvo šachmatininkų būrelis. Buvo įvairių pakraipų organizacijų, jų pavadinimai ŠAUMER HACOIK – jaunasis sargybinis, CHOLUC HACOIK – jaunasis darbininkas ir kiti. Visos organizacijos buvo vieningos dėl žydų valstybės įkūrimo Palestinoje. Organizacija BEITAR turėjo savo skyrių, pasivadinusį BRIT HACHAEL – karių sąjunga, jos devizas buvo ginkluota kova už Izraelio valstybės sukūrimą. Paprūdžio gatvėje buvusioje mokykloje antrame aukšte gyveno jaunuoliai – CHOLUCIM; jie mokėsi įvairių žemės darbų, kad vėliau galėtų emigruoti į Palestiną prisidėti žydų valstybės atkūrimui. Imigrantai į Palestiną privalėjo mokėti bent kokį amatą, populiariausi buvo žemės ūkio darbai. Tokių mokinių šioje mokykloje buvo apie 30, jų skaičius nuolat keitėsi, vieni išvykdavo, kiti juos pakeisdavo.

Kaip visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, Plungės žydai irgi turėjo savo kultūrines autonomijas, tikėjimo, spaudos ir visas kitas, kas buvo reikalinga žydų dvasiniam egzistavimui. Plungės žydai kasdieną gaudavo žydiškus laikraščius: DER VORT – žodis, FOLKS – BLAT – liaudies lapas, JIDIŠE ŠTIME – žydų balsas, DER EMES – tiesa, DER MOMENT – momentas, savaitraščius DER JUDIŠE LEBEN – žydų gyvenimas, HEINTIGE CEITUNG – šiandieninis laikraštis. Funkcionavo žydų liaudies bankas, steigimo pradžioje jis turėjo 321 narį, vėliau liko 220, iš kurių 15 procentų buvo lietuviai. Banko valdybą sudarė garbingi žydų visuomenės veikėjai, inteligentai: Chace GAMZA, Avromas GURVIČIUS, Avromas POZINAS, Šavelis ŠURAS, Šlaume Janke MECAS, Jente GARBAITĖ, Michelis AMOLSKIS, Tevje KESELIS, ODESAS ir EMDINAS. 1927 metų OZE – Lietuvos žydų sveikatos apsaugos draugijos Plungės skyriaus valdyboje buvo: Avromas DEMBO, Michelis AMOLSKIS, Icikas POZINAS, gydytoja LEIBOVIČIENĖ, Chaimas ZAKSAS, Genesė LEVINSONIENĖ, Chaimas RESTAS, Leiba GARBAS ir Motelis POZINAS. Plungėje gyveno žinomas rašytojas Mordechajus PLUNGIANSKIS ir skulptorius ROZENTALIS. Įvairiais laikotarpiais Plungėje rabinais buvo: Chaimas BLOCHAS, Avramas VESLERIS, Jechuda ZIVAS, 1929 metais Šmuelis FAIVENZONAS, Jicchokas OLŠVANGERIS, Jausefas GUTMANAS, Mejeris MECAS, Jausefas MURAVITSUS, Bere DOVAS 1716 metais.

Nuo 1918 iki 1931 metų Plungės miesto burmistru buvo Boruchas Dovydas GOLDVASERIS, kuris 1928 metais 05 12 buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu Nr. 1629. Dokumentus ir medalio kopiją perdavė jo duktė Aneta Goldvaserytė Plungėje steigiamam žydų muziejui. 1937 metais ponas GOLDVASERIS su šeima emigravo į pietų Afriką. Jis mirė 1956 metais.

Iki 1936 metų įvairiais laikotarpiais Plungės miesto savivaldybėje buvo iki 11 žydų, 1936 metais liko tik du: vienas jų tai Hiršas MECAS burmistro pavaduotoju išbuvo iki 1940 metų. 1941 metais MECAS su šeima buvo išvežtas į Sibirą. Po karo grįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Plungėje gyveno du Lietuvos Nepriklausomybės savanoriai žydai Jenkelis GARBAS ir Leibas BUNKAS, kurie 1918 – 1919 metais kovojo už Lietuvos Nepriklausomybę ir buvo apdovanoti Lietuvos Nepriklausomybės medaliais ir 8 ha. Žemės sklypais, statybine medžaiaga ir arkliu. 1936 metais mano dėdė RILAS, kuris buvo savivaldybės narys ir OZE pirmininkas savo straipsnyje rašė apie žydų gyvenimą Plungėje, kuo užsiiminėjo mieste gyvenantys žydai. Miesto centre stovėjo daug pastatų, kurie priklausė žydų pirkliams, komersantams ir amatininkams. Nė vienas žydas nedirbo valstybinėse įstaigose, trys žydai buvo gydytojai, du advokatai, du vaistininkai. Dariaus ir Girėno gatvėje žydas ZAKSAS turėjo elektros stotį ir malūną su lentpjūve. Elektrinės galingumas 110 W, tas lemptes vadindavo Zaksinėmis. Toliau Rilas rašė, kad šiuo metu žydų padėtis apgailėtina. Krizė dar daugiau pablogino žydų amatininkų ir prekybininkų gyvenimą. Žydų komersantai stovėjo ant bankroto slenksčio, dalis jų bankrutavo. Didelės įtakos turėjo akcinė bendrovė Lietūkis, kuris buvo atleistas nuo valstybės mokesčių ir savo prekes galėjo pardavinėti pigiau. Nuo Lietūkio kentėjo ne tik žydų prekybininkai, bet ir lietuviai pavieniai krautuvininkai. Plungės žydų liaudies bankas šelpė savo narius, tą patį darė ir žydų šalpos komitetas, suteikdamas beprocentines paskolas.

Apie 10 procentų Plungės miesto žydų turėjo giminių Amerikoje, Afrikoje ir kitose užsienio šalyse. Iš savo giminių gaudavo materialinės pagalbos. Su nekantrumu laukdavo ketvirtadienio ir penktadienio iš užsienio atvežamo pašto. Būdavo laimingi, kada už gautus dolerius arba svarus galėdavo nusipirkti prekių savo ištuštėjusiai parduotuvei. Plungės miesto centre turgaus aikštėje stovėjo ilgas mūrinis pastatas, kuriame iš abiejų pusių buvo krautuvėlių patalpos, šį pastatą vadino KROMAIS. Sakoma, kad kunigaikštis OGINSKAS specialiai žydams pastatė šitą pastatą, nes jame prekiavo vieni žydai prekybininkai. Ten buvo prekiaujama galanterija, audiniais, dviračiais, siuvamomis mašinomis, geležies dirbiniais, žemės ūkio padargais ir visais gaminiais, kurie reikalingi buityje. Savo parduotuves čia turėjo turtingi prekybininkai, kaip Goldvaseris, Rolnikas, Plungianskis. Jie turėjo savo sąskaitas Lietuvos banko Telšių skyriuje ir Plungės žydų banke. Tuose kromuose daugelis prekybininkų buvo vidutiniokai ir neturtingi prekybininkai, jeigu galima juos taip vadinti. Jų parduotuvėse nebuvo apšildymo ir elektros, apšvietimui degino žibalines lempas arba žvakes, patalpėlės buvo ankštos ir tamsios. Tame skaičiuje buvo tokia sena žydė HENE ŠVAT, kurios krautuvėlė buvo pirmoji kampinė nuo Rietavo gatvės pusės, sėdėdavo su pirštinėmis, kurių pirštų galai buvo kiauri, prie savo kojų laikydavo špyžinį puodą su karštomis anglimis, taip ji šildėsi lakdama pirkėjų, kurie ateis sagų arba siūlų.

Plungėje, kaip visuose Lietuvos miesteliuose, buvo CHEVRE KADIŠIM – laidojimo brolija. Jie niekam nebuvo pavaldūs, dirbo savistoviai. Pagal žydų laidojimo tradicijas patys iškasdavo duobes, išklodavo lentomis, mirusįjį prieš laidojant nuplaudavo, ant akių uždėdavo molinio puodo šukių gabalėlį, suvyniodavo į baltą maršką – TACHERICHIM, paguldydavo į duobę ir patys užkasdavo. Neturtingus žydus laidodavo veltui. Laidotuvių metu laidojimo brolijos nariai kreipdavosi į visus žodžiais, kad aukojimas gelbsti nuo mirties; į aukų dėžutę rinkdavo aukas. Kas mesdavo centus, o turtingesni – ir litus. Tai buvo vienintelis atlyginimas už jų darbą. Visus metus, karštyje, šaltyje, lyjant ar sningant nešdavo mirusiuosius į kapų kalnelį. Gautus pinigus iš giminių ar surinktus per aukojimą laidotuvių metu, laidotuvių brolija išleisdavo savo maldos namams (klauza), jo vadovui ir darbininkams išlaikyti, neturtingam mirusiajam pirkdavo maršką kūnui suvynioti, kapinių tvorai ir aplinkai tvarkyti. Jeigu likdavo pinigų, laidojimo brolija vieną kartą per metus rengdavo vakarienę, į kurią ateidavo neturtingieji žydai, vaišių likučius nešdavosi namo ten pasilikusiems. Laidojimo brolijos maldos namai vadinosi ŠAMOSIM KLAUZ.

Kaip kiekviename miestelyje, taip ir Plungėje buvo keli savotiški invalidai varguoliai, kuriuos reikėtų paminėti. Toks buvo Maušale RAUZES (Maušele Rauzės sūnus). Žydai taip vadindavo žmones neminėdami jo pavardės, sakydavo jo vardą ir kieno jis sūnus arba duktė. Arba vadindavo pravardėmis, kurias visi žinojo: kaip žydai, taip ir lietuviai. Maušale Rauzes buvo mažutis žmogelis, jo kojos per kelius suspaustos, eidavo jis krypuodamas, karts nuo karto sušukdavo “ejau” ir eidavo toliau. Jis visada žinojo, kiek valandų, visi jo klausdavo, kaip žydai, taip ir lietuviai – jis visada teisingai atsakydavo, nors laikrodžio neturėjo. Vaikai išdykaudami jo klausdavo – Maušele vifil ur, (Maušele, kiek valandų) jis nesupykdavo ir atsakydavo jeigu klausdavo lietuvis, jis atsakydavo lietuviškai, jeigu žydas, atsakydavo žydiškai. Visuomet buvo geros nuotaikos, tai atsispindėjo jo veide. Per dieną atsakydavo daug dešimčių kartų visiems, kas tik bepaklaustų. Dar vienas toks vargšas buvo Jankele der bloer (pamėlynavęs Jankelis), nes tikrai jo veidas ir rankos buvo pamėlusios, jo viena koja buvo sutraukta ir trumpesnė, jis vaikščiojo šlubuodamas. Vakare prieš šabas jis vaikščiodavo miestelyje su tarškyne ir šaukdavo Jiden in šul arain (žydai eikite į sinagogą). Karui prasidėjus jo giminaičiai traukėsi į Rusiją, pasiėmė ir jį kartu savo vežime. Jis nuvažiavo iki Pečioros, ten mirė ir palaidotas. Kaip jau minėjau, visi Plungės žydai turėjo savo pravardes, buvo vadinami pupelė, varna, paišinoji, juodoji, senas kaliošas, kumeliukas, kazokas Berman pui, liūto kaulas, jautis ir kitais. Kitų miestelių žydai plungiškius žydus vadindavo Plungės vagys, plungiškiai Kelmės žydus vadindavo “kelmiškiai durniai”, rietaviškiai ilganosiai ir panašiai.

Parodant Plungės žydų charakterių įvairoves, reikėtų kelis iš jų paminėti, tuos, kuriuos gerai pažinojau ir artimai su jais bendravau. Chaja Jose NAUJACHS (Chaja Jose Naujacho duktė). Tai buvo aukšta moteriškė, kuri švenčių dienomis, kada žydai eidavo melstis į didžiąją sinagogą, stovėjo prie sinagogos durų, pro kurias į sinagogos balkoną eidavo moterys atskirai nuo vyrų ir žiūrėdavo, kad vieni vaikai be motinos nepatektų į sinagogą. Vaikai, ypatingai išdykusieji, erzindavo tą moterį, norėdami išgirsti, kaip ji plūstasi įvairiais keiksmažodžiais, o žydai tokių keiksmažodžių turi daugybę, kaip pavyzdžiui – kad tave cholera pagriebtų, kad tu žemėje gulėtum, kad tave kirminai suėstų, kad tavo žarnomis gatves matuotų, kad tu nusprogtum, kad tavo tėvo tėvus velniai apsėstų, kad tu kaulu paspringtum ir dar visokių prakeikimų.

Hese KORBAS. Jį samdydavo pabūti per naktį prie mirusio žmogaus. Pagal žydų kanonus negalima palikti numirėlio vieno, reikia prie jo kam nors budėti, o naktimis ne kiekvienam malonu būti prie mirusiojo. Jis buvo vežikas, linksmo būdo ir pokštininkas, turėjo artistinių gabumų, dalyvaudavo liaudies spektakliuose, kuriuos amatininkai rengdavo laisvalaikiu. Budėdamas prie numirėlio, iškrėsdavo išdaigų. Vieną kartą budėdamas vienas per naktį sugalvojo atsigulti šalia numirėlio ir užsikloti, kad nebūtų matomas. Atėjus žmonėms, jis sujudėjo po apklotu ir labai išgąsdino žmones, vienas vos nenumirė iš išgąščio ir baimės.

Leibas BUNKAS. (Mano tėvas). Jį visi plungiškiai kviesdavosi į savo pasilinksminimų vakarus, vestuves ar jubiliejines šventes, kad palinksmintų svečius, pravestų žaidimus. Jis sugebėjo ekspromtu sukurti dainą ar eilėraštį apie šventės dalyvį pagal jo išvaizdą ar kokį būdo bruožą.Mokėjo daug žydų liaudies dainų ir padavimų, pats gražiai dainuodavo ir pasakodavo.Buvo gana raštingas, rašydavo žmonių prašymus į teismus ir kitas įstaigas. Kvalifikuotam raštininkui reikėdavo nemažai mokėti, o jis žydams parašydavo veltui.

Mendelis RILAS. Tai mano senelis iš motinos pusės. Jis gydydavo ligonius, sergančius ROŽE, tai yra tokia liga, kurios nemokėjo gydyti gydytojai, nepripažino kaip susirgimo ir negydė. Todėl atsirado žmonių, kaip mano senelis, kurie pagal liaudies medicinos papročius savo kerėjimais gydė žmones. Pas mano senelį ateidavo ir atvažiuodavo ne tik žydai, bet ir lietuviai iš visos Plungės apylinkės ir dar tolimesnių kaimų ir miestelių. Jo gydymo procedūra   buvo tokia: į stiklinę įpildavo vandens arba limonado, jeigu ligonis atsinešdavo, eidavo į kitą kambarį, nes savo užkalbėjimą laikė paslaptyje, kažką murmėdamas dešinės rankos rodomuoju pirštu vedžiodavo – sukdavo aplink stiklinę keletą minučių. Baigęs užkalbėjimą atnešdavo pacientui, liepdavo gerti po šaukštelį kelis kartus dienoje, jeigu reikės, prašė ateiti dar kartą. Man nedavė ramybės tas būrimas, aš labai norėjau sužinoti paslaptį ir prašiau senelį, kad man pasakytų, bet senelis pažadėjo paaiškinti, kai jis bus labai senas. Tik savo gilios senatvės senelis nesulaukė, jį kartu su senele ir viena mano sesute karui prasidėjus vokiečiai sušaudė Skaudvilėje. Taip senelis savo paslaptį nusinešė į kapus. Ne visi tikėjo tokiu užkalbėjimu, bet buvo daug faktų, kada žmonės išgydavo. Kartą iš kaimo tėvai atvežė mergaitę pas mano senelį, mergaitės veidelis buvo ištinęs ir raudonas. Tėvai prašė senelį, kad jis padėtų mergaitei, nes tai yra jų paskutinė viltis, nes gydytojai neapsiėmė mergaitės gydyti, apie senelį jie sužinojo iš kito išgijusio kaimyno. Senelis atliko mano anksčiau aprašytą užkalbėjimo procedūrą, įdavė tėvams vandenį ir liepė juo girdyti mergaitę, aplink mergaitės veidelį senelis vedžiojo rankomis ir kalbėjo maldelę užsimerkęs. Mūsų visų nuostabai ir džiaugsmui po dviejų savaičių atvažiavo vėl tie žmonės su mergaite, kuri buvo sveika, graži ir žvali. Už mergaitės išgydymą atvežė daug dovanų: kaiušinių, sviesto, grietinės, sūrio ir dar keletą gyvų vištų.

Hirša PELCAS. Visi jį vadindavo Hiršas žvejas. Visą laiką prekiavo žuvimis, kadangi iš senatvės jam drebėjo rankos, tai žuvys jo rankose atrodė kaip gyvos. Buvo stiprus, dailaus sudėjimo, plačiapetis žydas. Turėjo du sūnus, kurie, atsigimę į tėvą, buvo stiprios sveikatos gražūs vyrai.

Gita di TELZERKE. Ją vadindavo Telšiškė Gita, ji buvo vieniša, eidavo į mišką rinkti laukinių obuoliukų, kuriuos žiemą sušaldydavo ir vėliau parduodavo vaikams vienetais, kepdavo skanėstus ir iš to gyveno.

Taube di BLINDE. Akloji Taubė, taip ją visi vadindavo. Ji turėjo nesantuokinį sūnų. Pragyvenimui žmonėms megzdavo kojines. Norėdami ją pradžiuginti, žmonės sakydavo, kad ji apsivilkusi nauja suknele, tada ji save apsičiupinėdavo, visuomet nusistebėdavo, kokia ta suknelė graži ir negalėjai suprasti, ar ji tikrai mato arba apgaudinėja.

Gyveno dvi seserys su kalbos ir proto defektais ir brolis kiek protingesnis už savo seseris. Jie gyveno daugiau negu neturtingai. Vienai iš seserų pavyko ištekėti už tokio pat vargšo FINKEŠTEINO ir ji išėjo gyventi atskirai. Pasakojamas toks atsitikimas, beveik kaip anekdotas: Vieną kartą susitiko abi seserys. Viena antrajai pasakoja, kaip ji miegodama matė savo mirusią motiną, antroji iš jos juokėsi sakydama, kad aš nemiegodama motinos nemačiau, tai kaip tu galėjai matyti motiną miegodama.

Leibe der LEIBENBEIN. Dar jį vadindavo Leibe liūto kaulas, jis tuo didžiavosi. Gyveno kartu su motina, buvo stiprus vyras, todėl ir tokią pravardę gavo, bet kaip žmonės sakydavo, jam galvoje trūko vieno varžtelio. Dirbo krovėju pas žydą vežiką, padėjo jam krauti prekių sunkius maišus ir išvežiojus po parduotves tuos maišus cukraus, druskos, miltų ir kitus reikėdavo iškrauti ir sunešti į parduotuves.

Avromas – ŠOLEM DER TAUT. Buvo vandenešys, truputį neprimatė. Su naščiais nešdavo kibirus vandens ir šaukdavo: traukitės iš kelio – mirtis eina. Galiu paaiškinti, kodėl šaukdavo mirtis eina. O todėl, kad jo pravardė buvo der traut, o iš žydų kalbos išverstas žodis der traut lietuviškai reiškė mirtis. Šis senukas buvo linksmo būdo, visą gyvenimą vandenį nešė kitiems žmonėms.

Iki karo Plungėje buvo daugiau nei 60 amatininkų, tarp jų: 3 laikrodininkai, 2 fotografai (vienas žinomas Berkovučius), 4 skardininkai, 13 kepėjų, 6 siuvėjos, 3 siuvėjai, 1 aulininkas, 8 batsiuviai, 1 stalius, 5 kalviai, 2 kailiadirbiai, 2 šaltkalviai, 3 veidrodininkai, 2 kirpėjai, 2 stiklioriai, 1 pakinktų dirbėjas, 4 dažytojai, 1 statybos meistras, 1 knygryšys ir kiti. Buchbinderis su savo švogeriu Takzonu Vaižganto gatvėje turėjo saldainių fabrikėlį, kuriame dirbo apie 30 moterų, Telšių gatvėje turėjo koklių gamyklėlę. Buvo dar kelios žydų dirbtuvėlės, restoranėlis ir 2 viešbučiai – Telšių gatvėje Neimanienės, O Vytauto gatvėje – verslininkų Restų.

Plungės žydų jaunimas gerai sugyveno su lietuviais jaunuoliais. Turtingesnių žydų vaikai mokėsi lietuvių gimnazijoje. Gimnazistės Rifkė Šochataitė, Chaikė Zaksaitė, Lipkovičiutė draugavo su lietuvaitėmis, lankėsi vienos pas kitas, padėjo geriau suprasti pamokas, spręsti uždavinius, lietuvaitės žydaitėms padėdavo atlikti jų švenčių metu uždraustus darbus – palaikydavo pinigus, panešdavo knygas.

Pagrindinėje mieste Vytauto gatvėje gyveno turtingi žydai: Pozinai, Rilai, Rostovskiai, Restai, Gelerenteris, Judelmanas, Izralovičius, Kaplanas ir kiti. Turgaus aikštėje gyveno verslininkas Richmanas, turėjo pakinktų ir batų dirbtuves, pas jį dirbo apie 10 darbininkų, taip pat turėjo limonado dirbtuvę, kur dirbo 5 darbininkai. Birutės gatvėje, už bažnyčios, netoli kapinių, gyveno vienintelis žydas Chackelis GAMZA, dar ir dabar ta vieta Gamzinė vadinama. Jis buvo arkliø pirklys, pripirkdavo daug arklių, sudarydavo koloną, samdydavo žmonių, kad nujotų į Klaipėdą, ten laivais eksportuodavo į Olandiją. Buvo beveik turtingiausias žydas visoje Plungėje, tik jam buvo lemta mirti badu Sibiro tremtyje. Olimpija Gricienė, kuri 1941 birželio mėn. Kartu su Gamzomis viename vagone važiavo į Sibiro tremtį pasakojo, koks jų sunkus buvo tremtinio gyvenimas. Gamzos buvo jau senyvo amžiaus, todėl prie sunkių miško darbų negalėjo dirbti, tai gaudavo labai mažą maisto davinį, kurio neužteko gyvybei palaikyti.Gamza turėjo auksinį dantų protezą, ir tą nuo jo pavogė. Gricienė buvo jauna ir stipri moteris, todėl senukams Gamzoms visokeriopai padėdavo. Senasis Gamza žadėjo Gricienei, kada sugrįšime į Lietuvą jai padovanoti didelę parduotuvę už jos gerumą ir pagalbą. Plungėje kalbėjo, kad žmonės, kasinėdami prie namų rado užkasta aukso, ar tai teisybė niekas tikrai nežinojo, tais laikais niekas to neskelbdavo. Likimo ironija, kad kaip jau sakiau, jis ir jo žmona turėjo mirti iš bado.

Vytauto gatvėje gyveno advokatas Rolnikas, jo brolis prekybininkas Rolnikas gyveno Turgaus aikštėje. Vytauto gatvėje gyveno gydytojai Zivas, Robinsonas ir Levinas, dar dantų gydytoja Leibovičienė. Vytauto gatvėje gyveno dar keli stambesni prekybininkai. Plungės miesto burmistras GOLDVASERIS gyveno Vaižganto gatvėje. 1931 metais per didžiausią Plungės miesto gaisrą, jo namas sudegė.

Rietavo gatvėje, kaip jau minėjau, gyveno neturtingi žydai, batsiuviai, siuvėjai, vandens nešėjai, vežikai, juodadarbiai ir bedarbiai, šiaip neturintys pragyvenimo šaltinio eidavo elgetauti. Mieste buvo sudarytas šalpos fondas; surinktus iš pasiturinčių žydų pinigus skirdavo tiems žydams, krie neturėjo už ką subatos šventėms nusipirkti tam skirto maisto. Buvo tokių žmonių, kurios nuolatos šelpdavo. Rietavo gatvėje buvo kelios mažos krautuvėlės be jokios iškabos, tik lange buvo įdėta tuščių pakelių nuo papirosų “Vilkas”, “Regata”, “Safo”, “Turkas”, tie pakeliai nuo ilgo buvimo vieninteliame lange buvo išblukę, apdulkėję. Pats krautuvėlės kambarėlis buvo tamsus, saulės spindulėlis retai užklysdavo į tą patalpą. Kiek geresnis kambarys buvo kur gyveno pats šeimininkas. Įeinant į krautuvėlę virš durų kabojo varpelis, kuris pranešdavo šeimininkui kada ateina pirkėjas. Tai buvo patogu šeimininkui, nereikėjo visą laiką stovėti už prekystalio, kuris buvo tik kelios sukaltos lentos. Įeinant į krautuvėlę prie pat durų stovėjo statinė su silke, nuo drusko aprūdyjusiais lankais. Rietavo gatvės gyventojai daugiausiai pirkdavo silkę, kuri senais laikais buvo pagrindinis žydų valgis, aišku, neturtingų žydų; jeigu pirkdavo didesnį silkių kiekį, dar ir silksulčių įpildavo, kurias galėjai valgyti su bulvėmis nesuvalgant pačios silkės, silkę galėjai palikti kitam kartui. Bendrai bulves su silke, bulves su silksultimis, bulvės su rūgusiu pienu – tai buvo neturtingų žydų nuolatinis valgis. Iš silkės galvos darydavo vadinamą cibulynę, dar silkę, įvyniotą į popierių, kepdavo ant žarijų, išvyniojus iš popieriaus kepta silkė buvo labai skani. Visa tai aš smulkiai aprašau, nes mūsų šeima gyveno Rietavo gatvėje, dar ir dabar jaučiu tos pakepintos silkės skonį. Kaip visame miestelyje, taip ir čia pirkinius galėjai gauti skolon (lietuviai sakydavo ant bargo), tai reiškė, kad pinigus atneši vėliau, tiktai atnešus pinigus buvo išbraukiamas iš skolininkų sąrašo. Malkas žiemai ar bendrai valgio virimui žydai pirkdavosi turguje visą vežimaitį arba ryšuliukais, jeigu neturėjai daug pinigų mokėti už visą vežimaitį. Malkos kainavo nepigiai, bet ką daryti – žiemą negalėjai šalti. Čia irgi buvo šelpiami visi neturtingi žydai. Bendrai neturtingųjų šelpimas tarp žydų buvo plačiai naudojamas, net žydų religijos kanonai nurodo tai. Plungės miestelio gatves žydai vadino savotiškai, ne taip, kaip lietuviai, pavyzdžiui: Rietavo gatvę vadino bodgase, nes toje gatvėje buvo pirtis, tai yra pirties gatvė. Vaižganto gatvę vadino pakalnesgas, tai yra pakalnės gatvė, nes ši gatvė leidosi į pakalnę. Vytauto gatvę vadino Kunigiškigas, t.y. kunigų gatvė, nes toje gatvėje stovi bažnyčia ir gyvena visi kunigai. Laisvės alėją vadino liepgase, nes ten alėja buvo apsodinta liepomis, arba doitšgas dėl ten anksčiau gyvenusių vokiečių, Vandens gatvę vadino chazergas, kad ten buvo gyvulių turgus ir bėgiodavo kiaulės. Dariaus ir Girėno gatvę vadino Milgase, nes toje gatvėje stovėjo žydo Zakso malūnas, o vėliau, kai pradėjo kursuoti traukiniai, pavadino Bangas nuo traukinio pavadinimo. Kitas gatves vadino taip pat kaip ir lietuviai, tiktai pavadinimo galūnes ištardavo savotiškai sutrumpinę, pavyzdžiui Paprūdžio gatvę vadino Papruder, miestelio pavadinimas ištariamas pakeitus galūnę – Plungian.

Rietavo gatvė atrodė varganai, namai mediniai, sukrypę, apaugę piktžolėmis, mažuose kiemeliuose būdavo kelios lysvės daržui, kur buvo auginamos morkos, svogūnai, česnakai, krapai, kopūstai ir kitos daržovės, jeigu liko žemės, sodindavo bulves, o gėlėms vietos nebeužtekdavo. Kaip minėjau, Rietavo gatvėje buvo pirtis – ji priklausė žydų bendruomenei. Be pagrindinės paskirties, buvo įrengtas atskiras baseinas, vadinamas Mikva. Baseino paskirtis buvo žydų ištekėjusių moterų apsiplovimui, tas apeigas atlikdavo pagal žydų religinius papročius, susijusius su žydų sutuoktinių gyvenimu. Daug lankytojų pirtyje būdavo prieš šventes. Prie įėjimo į pirtį stovėjo didelis rankinis siurblys, kuriuo rankiniu būdu buvo pumpuojamas vanduo į pirtį iš ten netoliese esančio neišsenkamo šaltinio, šis šaltinis dar ir dabar tebėra. Nešvarus panaudotas vanduo tekėdavo skersai Rietavo gatvės į lankas, iš ten patekdavo į Babrungo upę. Pirtyje dirbo viena lietuvių Buivydų šeima : vyras, žmona ir trys vaikai užlaikė tvarką pirtyje, pumpavo vandenį į šildymo katilus ir į mikvės basenėlį, dirbo visus kitus darbus. Pirties kiemas visada buvo pilnas žydų vaikų, kurie ten ištisomis dienomis žaisdavo ir išdykaudavo. Kaip žinia, neturtingieji visada turėdavo daug vaikų. Apie ištekantį upelį reikia pažymėti: jis buvo garsus tuo, kad po mediniu perdengimu per Rietavo gatvę veisėsi daugybė žiurkių, didelių, kaip katinai, kurių bijojo ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Savo ruožtu žiurkės nekreipė dėmesio į žmones, knaisiojosi dumbliame nešvariame upelyje. Nugriovus pirtį išnyko ir nešvarumų upelis. Nemažai tos gatvės žydų laikė ožkas. Ožka – ne karvė, jai pašaro nedaug tereikia, o pieno vienai savo šeimai pilnai užtekdavo ir dar kaimyną pavaišinti galėjai. Ožką lengva buvo išmaitinti, turgaus dienomis jas paleisdavo į gatvę prie turgaus ir tą dieną jos išsimaitindavo pačios pasklidusios po turgaus aikštę prie ūkininkų vežimų su arklių pašaru. Pasibaigus turgui, ožkų savininkai kruopščiai surinkdavo pašarų likučius, neretai patys ūkininkai palidavo šieną, taip susidarydavo pašaro atsargos žiemai. Vasarą ožkas ganydavo lankoje, kuri buvo vietomis šlapia ir neatsargios ožkos įklimpdavo iki pilvo, ir žmonės turėjo pagelbėti joms išsikapstyti į sausą vietą. Ši lanka yra tarp Paprūdžio ir Rietavo gatvių, dabar sutvarkyta, ten pastatyti vandens valymo įrenginiai, pagilinti vandens telkiniai, pastatyti keli gražūs liepteliai. Prie lankos gyveno iš svetur atsikėlęs žydas, jis kalbėdavo su kažkokiu svetimu akcentu. Jis pirkdavo senus nuvarytus arklius, kurie tiko tik mėsai ir parduodavo į žvėrelių fermas. Nuluptus kailius parduodavo kailiadirbiams. Nupirktą arklį reikėjo laikyti, kol atsiras pirkėjas, jį ganydavo lankoje. Lanka vietomis buvo klampi ir neretai silpnas arklys įklimpęs į tą liūną sunkiai beišsikapstydavo. Arklio savininkas matydamas, kad arklys savo jėgomis jau nebeišsikapstys, bėgdavo šaukti žmonių pagelbos, nes jo įdėtos paskutinės santaupos gali pražūti su įklimpsiu arkliu. Subėgę žmonės traukdavo arklį už galvos ir uodegos, kišdavo po pilvu kartis ir keldavo iš abiejų šonų tą vargšą arklį. Taip ištrauktas arklelis iš baimės ir silpnumo visas drebėdavo ant savo silpnų kojų. Arklio šėimininkas su ašaromis akyse karštai dėkodavo už pagalbą visiems žmonėms. Mes, vaikai, visą tą matėme ir toks įvykis paliko visam gyvenimui mūsų atmintyje. Žiemos metu lanke, kur buvo vanduo, užšaldavo ir buvo vaikams čiuožykla. Čia žaisdavo ir čiuoždavo žydų ir lietuvių vaikai. Buvo didelė problema, iš kur gauti pačiūžas, juk pinigų tėvai neturėjo jas pirkti, vaikams teko patiems pasidaryti medines. Darydavo taip: paimdavo medžio kaladėlę, po apačia pakaldavo storesnę vielą, ant viršaus tvirtindavo virveles su kuriomis pačiūžą stipriai tvirtinama prie bato ir taip pačiūža gatava. Daugiausiai dirbdavo po vieną pačiūžą, o kita koja pasispirdavo. Nors ir tokių pačiūžų ne visi turėdavo, skolindavo vieni kitiems. Rietavo gatvė leidosi į pakalnę, todėl žiemos vakarais vaikai pasiimdavo vienkinkes roges su dišliu vairuojamas, užsiveždavo ant kalno, susėsdavo kiek telpa vaikų ir leisdavosi į pakalnę. Reikėjo gerai vairuoti, kad neįvažiuotum į pakalnėje esantį namelį, pasukti į kairę. Užtat stumiant atgal į kalną, reikėjo daug jėgos, turėjom visi 10 ar 12 sėdėjusių rogėse vaikų dalyvauti stumiant į kalną, išimtis buvo tik mergaitėms. Leidžiantis nuo kalno buvai tikrai saugus, kad nesusidursi su kitais, nes mašinų nebuvo o ir tos kelios, kurios buvo Plungėje, žiemą nevažinėjo, vakarais ir vežimų nebuvo.

Vaikai klegėdavo iki vėlumos, buvo linksma gražiais žiemos vakarais. Važinėdavome, kol tėvao šaukdavo vakarienės pieniškos sriubos ir duonos su siestu, tada pavargę – tik miegoti. Žydų namuose žiemos vakarais buvo įdomu, moterys susėdusios prie stalo plėšydavo plunksnas – tik žąsų ir ančių, nes pagal žydų tikėjimą pagalvėms ir patalams galima naudoti tik žąsų ir ančių plunksnas. Vaikai klausydavosi suaugusiųjų pasakų ir padavimų, dainuodavo žydų liaudies dainas, pasišviesdavo žibaline lempa. Prisimenu, kaip pasakojo Stese Pil, kuri padėdavo mano seneliui kepti riestainius, kaip ji vieną kartą eidama naktį kepti riestainių, kelias valandas klaidžiojo iki aušros ir pamatė, kad ji vis toje pačioje vietoje prie savo namų, lyg kažkokia užburta jėga ją visą laiką vedžiojo. Po tokių pasakojimų vaikai bijojo vieni miegoti ir į lauką išeiti. Žydų vaikų žaidimai skirtingi mergaitėms ir berniukams, kartais žaidimai buvo ir bendri. Mergaitės žaisdamos kepdavo smėlio pyragus, virė valgius, žaidė iš skudurų pasiūtomis lėlėmis visur pamėgdžiodamos savo mamas. Berniukai žaisdavo pačių pasiūtais ir virvelėmis surištais sviediniais futbolą. Kada bežaidžiant suplyšdavo sviedinys ar nutrūkdavo surištos virvelės, žaidimas įgaudavo juokingą formą, visi vaikai kvatodavo, buvo dar linksmiau, spardydavo, kol sviedinys visai suplyšdavo ir skudurai išlakstydavo, tada reikėjo daryti naują sviedinį. Kitas žaidimas buvo, kai berniukai vaizdavo vežėjus, prie lazdos rišdavo dėžutę, kuri buvo vežimas, o lazda arklys, ant lazdos jodavo su prekėmis į jomarką. Prekės skirtos parduoti arba mainyti. Pinigus atstojo saldainių popieriukai. Žaisdavo kareivėlius, sagomis, kauliukais arba kaštonais.

Per didžiąsias šventes vaikai su savo tėvais eidavo į didžiąją sinagogą, stovėjo šalia tėvų ir klausėsi suaugusiųjų maldų. Švenčių dienomis sinagoga buvo pilna žmonių, ateidavo ir tie, kurie per visus metus nelankė sinagogos. Kiekvieną dieną mažojoje sinagogoje, kuri yra šalia didžiosios sinagogos, pagal žydų religiją maldininkai meldėsi po tris kartus ir dar tam tikru laiku skaitė Dovydo psalmes.

Žydų labdaros tradicija tęsiasi iš senų laikų. Pasiturintys žydai būtinai šelpdavo neturtingesnius. Plungiškiai buvo sudarę savo komitetą, kuris labdaros lėšas skirstė tiems, kurie subatai ar kitų švenčių metu neturėjo iš ko nusipirkti maisto šventiniam stalui, velykų maciams, taip pat nelaimės ar ligos atveju būdavo šelpiami iš labdaros.

Plungės miesto jaunimas, amatininkai ir moksleiviai buvo aktyvūs visuomeniniame gyvenime, statė spektaklius, rengė gegužines, Izralovičiaus salėje (Laisvės al.) rengdavo kabare vakarus su puota, bet be alkoholinių gėrimų. Žydų jaunimo renginiuose mėgdavo dalyvauti ir lietuvių jaunimas. Plungėje buvo kino teatras, vadinamas “Lyra”, ten dar buvo demonstruojami nebylūs vaidybiniai kino filmai. Kad būtų įdomiau, užkulisiuose sėdėdavo Boruchas Gerškė su mondolina bei Kaplanas su smuiku grodavo įvairias tuo metu populiarias melodijas, taip pat žydų liaudies dainų melodijas. Seni ir pagyvenę Plungės žydai Hiršas Mecas, Nechemijus Rilas, broliai Restai ir Kacinas. Gaisrininkais irgi buvo daug žydų, jie suorganizavo naktinį budėjimą gatvėse, saugojo miestą nuo padažnėjusių gaisrų. Mieste sklido kalbos, kad yra tyčinių padegimų. Medinių namų savininkai apdraudę savo namus gaisro atveju tikėjosi gauti draudimo pašalpą. Didžiausi gaisrai Plungėje buvo 1894, 1917 ir 1931 metais. Po paskutiniojo didelio gaisro, kuris prasidėjo Vytauto gatvėje Resto mediniame name, buvo pastatyta daug mūrinių namų. Bet, kaip vėliau 1936 metais rašė Rilas Nachemijas, – penki metai praėjo nuo didžiojo gaisro, kai kurių gatvių negalima pažinti. Atsirado daug mūrinių ir medinių namų, miestas pagražėjo, atjaunėjo, tik daugelį namų savninkų slegia neišmokėtos skolos, statyboms paimti kreditai, kurių dabar negalima išsimokėti.

Netoli Plungės yra Kalniškių miškelis, ten veikė žydų bendruomenės išlaikoma vaikų stovykla. Per vasarą stovykloje poilsiaudavo neturtingų žydų vaikai. Turtingieji ten pat kaime prie miško nuomuodavo kambarius ir su šeimomis gyvendavo visą vasarą. Kiti vasarą važiuodavo poilsiauti į Palangą. Jaunimas per vasarą į Palangą važiuodavo uždarbiauti. Per vasaros sezoną Kalniškių miškas buvo gausiai lankoma Plungės žydų vieta, kaip ir kurortinė vieta. Visą vasarą žydai eidavo uogauti, grybauti ir šiaip pasivaikščioti.

Žydai ir lietuviai turėjo daug bendrų reikalų, žydai pirkliaisupirkdavo linus, arklius, grūdus ir kitą žemės ūkio produkciją. Išsinuomuodavo sodus, rudenį važiuodavo į nuomuojamus sodus skinti vaisių. Pirkliai į kaimus veždavo įvairias prekes, reikalingas žemės ūkio darbams ir namų ūkyje. Kaimiečiai buvo patenkinti tokia prekybos forma ir kad jiems nereikia gaišti brangaus laiko darbymečiu. Į kaimus važiavo siuvėjai su savo siuvimo mašina ir pasiūdavo drabužius visai šeimai. Užbaigęs siuvimo darbus pas vieną ūkininką, keldavosi pas kitą. Kaimuose galėjai sutikti žydus su vežimu superkant senus drabužius ir skudurus, tuo pačiu parduodavo smulkias prekes kaip sagas, adatas, siūlus, žvakes, tabletes nuo galvos skausmo ir kitas smulkias prekes. Į kaimus važiuodavo žydai dailininkai, kurie ant kraičių skrynių paišydavo ornamentus ar kitus piešinius.

Turgaus dienomis arba per jomarkus atvažiavę į miestą ūkininkai visada turėjo savo nuolatinę apsistojimo vietą pas žydus kambaryje ir kieme. Taip pat kada atvažiuodavo į bažnyčią, pas žydus pirkdavo parduotuvėse šviežius riestainius, rūkytas silkes ir įvairių lauktuvių vaikams ir visiems namiškiams. Eidavo apsipirkti į “kromus”, kur kiekvienas pardavėjas kvietė pas save, agitavo už geras prekes ir galimybę sumokėti vėliau net visai nepažįstamiems žmonėms, rizikuodamas prarasti savo kelis litus. Ištikus nelaimei lietuviai mielai kreipdavosi pagalbos į pažįstamus žydus, kurie niekuomet neatsakydavo padėti. Todėl ir dabar senesni žmonės prisimena, kad pasitikėjimas žydais buvo begalinis. Lietuviai pirkdavo pas žydus viską, kas buvo jiems reikalinga.

Ir štai 1940 metai. Žydai Lietuvoje prarado visą religinę ir kultūrinę autonomiją. Po truputį tarybinė vyriausybė pradėjo atiminėti, o vėliau galų gale atėmė viską, kuo žydø tauta buvo gyva. Plungėje atimtos mokyklos, sinagogos, niekur neegzistavo žydų kalba. Visi didesni žydų namai nacionalizuoti, (visas Plungės miesto centras buvo apgyventas žydų). Visos parduotuvės su ten buvusiomis prekėmis nacionalizuotos, nepaliko nieko tolimesniam pragyvenimui.

1941 metais birželio 14 dieną iš Plungės į Sibirą išvežė 6 žydų šeimas: pirklį Chackelį Gamzą, burmistro pavaduotoją Hiršą Mecą, Beitar organizacijos vadovą Iciką Civje (Beitar – tai žydų sukarinta organizacija), pirklį Berelį Rolniką, pirklį Simoną Oldvangą. Iš Rietavo išvežė Aroną Traubę.

Kai kurie išeiviai iš Plungės užsienyje kalba, kad žydai 1940 metais palankiai sutiko ir sveikino rusus okupantus, vėliau prisidėjo aktyviai kuriant okupacinį režimą ir valdymą. Teisingai įvertinant tų dienų įvykius nustatyta, kad okupantus sveikino nedaug žydų kaip lietuvių. Vėliau žydai jokiame valdymo aparate nedalyvavo Plungėje ir visoje Lietuvoje, gal didžiuosiuose miestuose. Dvasinis žydų naikinimas Rusijoje prasidėjo ketvirto dešimtmečio pradžioje, bet Lietuvoje apie tai nebuvo žinoma, nors žydai savo tarpe apie tai nujautė. Žydai dirbo tose srityse, kur sugebėjo geriau tvarkytis. Daug žydų neteko viso savo turto, kurio buvo nemažai. Iš to galima suprasti, ar žydai galėjo ir norėjo sveikinti savo skriaudikus (ypatingai vėliau, kada pamatė tikrąjį bolševizmo veidą). Neatsitiktinai, kaip tik atsirado galimybė emigruoti nuo 1956 metų iš Tarybų Sąjungos, žydai, tame skaičiuje ir komunistai, pirmiausiai emigravo į Izraelį ir kitas valstybes. Per Rusijos okupaciją žydai daug kentėjo moraliai uždraudus žydų kultūrinį gyvenimą – mokyklas, kalbą, sinagogas, knygų spausdinimą žydų kalbą ir kitką. Reikia pasakyti, kad žydai, kaip ir lietuviai, buvo suklaidinti aktyvios okupantų agitacijos, kad tarybų sąjungoje nėra tautų diskriminacijos, žmonės gyvena geriau ir teisingiau, negu visame pasaulyje. Su tokia iliuzija buvome verčiami gyventi 50 metų, nors teisybė pasirodė pirmomis okupacijos dienomis. Nebuvo sėkmės žydams ir karui prasidėjus ir žlugus tarybinei valdžiai. 1941 metais Lietuvoje, Plungės rajone, išžudyta 2236 žydai. Nedaugeliui pasisekė pabėgti iš Plungės. Nereikia aiškinti, kodėl ir kaip taip galėjo atsitikti, kad kai kurie lietuviai, su žydais pragyvenę daug metų viename miestelyje, žiauriai padėjo sunaikinti nekaltus vaikus, moteris, senelius ir vyrus. Bet nuo faktų niekur nepabėgsi, visokie samprotavimai ir paaiškinimai apie žydų kaltę, kai kieno primetami visai žydų tautai yra neteisingi ir nepagrįsti. Taip pat ir visos lietuviø tautos negalima kaltinti dėl žmogžudyščių ir jų įkvėpėjų, kurie prisiėmė sau teisę nuteisti tautą be jų kaltės įrodymo. Reikia priminti, kad Plungės rajone buvo nemažai lietuvių, kurie, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus nuo sunaikinimo. Tai buvo Gadeikytė Julija, Pranas Kareiva, Serapinų, Vitkevičių šeimos, Martynas Badaukis, Straupis, Ignas Gintalas ir daug kitų, kurie žydams padėjo. Julija Gadeikytė ir Ignas Gintalas yra apdovanoti už žmonių gelbėjimą. Tie, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo žudant žydus Plungėje ir jos apylinkėse yra žinomi, daugelis iš jų yra jau mirę arba gyvena užsienyje. Plungės žydų 72 vyrai ir kelios moterys kovojo antifašistų koalicijos gretose 16 – oje lietuviškoje divizijoje. Ten kovodami žuvo 42 Plungės žydai, 8 grįžo invalidais. Prancūzijoje antifašistų komiteto narys plungiškis žydas Rolnikas Michelis kartu su Gabriel Peri ir Žorž Mitard yra vokiečių sušaudyti. Apie tai, kaip juos sušaudė, Lui Aragon papasakojo broliui Hiršui Rolnikui: 1941 metais po neilgo laikymo kalėjime juos atvežė į Mon – velerjen, ten pastebėjo, kad užmiršo paimti raktus nuo grandinių, kuriomis kaliniai buvo sukaustyti. Buvo nutarta šaudyti sukaustytus, bet patriotai sakė – nieko, mes palauksime, eikite atnešti raktus. Praėjus pusei valandos pristatė raktus. Prieš šaudant hitlerininkai norėjo jiems užrišti akis, jie atsisakė. Kada jiems nuėmė grandines, visi pradėjo dainuoti marseljetę ir ėjo į sušaudymo vietą. Taip Lui Aragonas lakoniškai papasakojo ir pažadėjo atsiūsti kai kuriuos dokumentus su Michelio Rolniko žuvimo aplinkybėmis, susijusiomis giminėmis, gyvenantiems Lietuvoje. Savo pažadą rašytojas ištesėjo, Michelio žmonai atsiuntė jo priešmirtinį laišką savo žmonai. “Šiandien vakare atėjo mūsų paimti ir pranešė, kad Sante kalėjime, kur kadaise vykdėme savo profesines pareigas rytoj rytą būsime sušaudyti. Aš tikiu taip mirti, kaip ir gyvenau. Bet visgi sunku, kad beliko kelios valandos iki mirties, kad dar jauti, jog esi jaunas 33 – iejų metų, kada širdis dar pilna džiaugsmo. Pasakyk mano draugams, kad kulka, kuri pramuš mno širdį, neišplėš tų idealų, už kuriuos kovojau, kurie mane įkvėpdavo. Prašau tavęs būti tvirtai, vyriškai laikykis, visą tai pergyvenant ieškok nusiraminimo savo kolektyve, kaip aš savame, tai aš supratau senai ir dabar suprantu”. – 1950 metais pasipriešinimo dalyvius iš Mon – valeren, kur jie buvo sušaudyti, perkėlė Per – Lašez kapines. Perkėlimo ceremonijoje pirmose eilėse ėjo Marselis Kašenas ir Moris Torez.

Išeiviai žydai iš Lietuvos, taip pat ir Plungės, visur vadinami litvakais. Prieš daugelį metų iš Lietuvos emigravo žydai į visas pasaulio šalis: Ameriką, Afriką, Angliją, Kanadą, Izraelį ir kitas šalis. Dabar jų vaikai, anūkai ir proanūkiai aplanko savo protėvių gimtąsias vietas, kur anksčiau virė pilnakraujis žydų bendruomenės gyvenimas, dabar Lietuvos miesteliuose tokio gyvenimo nebėra. Elijas Braudė su žmona Ivona buvo atvažiavę iš Anglijos, jo tėvai 1932 metais iš Plungės emigravo į Pietų Afriką. Anetta Goldvaserytė iš JAV ir jos brolis Haris Goldvaseris iš Zimbabvės lankėsi Plungėje, kur jų tėvas prekybininkas Goldvaseris 10 metų dirbo burmistru, o 1937 metais visa šeima emigravo į Pietų Afriką. Lankėsi Plungėje Rolandas Hovardas, rašytojas, buvęs PEN klubo pirmininkas, kurio senelis 1888 metais gimė Plungėje, o 1900 kartu su savo tėvais emigravo į Pietų Afriką. Žinomo Anglijos karališkojo teatro aktoriaus, dailininko ir rašytojo Antono Šero giminės šaknys irgi Plungėje, jo senelio namas tebestovi Dariaus – Girėno gatvėje. 1992 metais Antonas Šeras lankėsi Plungėje, vėliau savo knygoje Midlepost rašė apie Plungę ir plungiečius žydus. Jo senelis su visa šeima 1896 metais išvažiavo į Pietų Afriką. Būdami Plungėje, savo senolių gimtinėje, visi jie lankosi senosiose žydų kapinėse tarp Rietavo ir Telšių gatvių, kur pastatyta ketvirtoji vidurinė mokykla. Tarp ten sustatytų senų paminklų daugelis atranda savo protėvių pavardes. Aplanko žydų sušaudymo vietas, Kaušėnų kapines – žydų aukų memorialą, kur sušaudyta daugiau kaip 1800 Plungės žydų. Antonas Šeras, rašytojas, dailininkas ir aktorius iš Anglijos, savo įspūdžius ir jausmus apie šį memorialą parašė laikraštyje THE INDEPENDENCE.

Karas. 1941 metų birželio 22 diena, sekmadienis mus pažadino naktį, mes apsimiegoję nieko nesupratome, kas atsitiko. Už langų išgirdome žmonių šauksmus. Vėliau nežinojo, ką daryti, žmonės rinkosi gatvėje grupėmis, tarėsi, norėjo išgirsti vieni kitų nuomones. Čia pat atsirado vienas žydas, atbėgęs iš Kretingos, ten jie jau pajutę, kas laukia žydų ir jis visiems patarė kuo greičiau vykti iš čia, jeigu rusų kariuomenė neatlaiko vokiečių spaudimo. Taip pat buvo iš Lenkijos tabėgę žydai, jie pasakojo, kad atėjus hitlerininkams nebus pasigailėjimo žydams, kaip tai atsitiko Lenkijoje. Tuo tarpu vokiečių lėktuvas praskrido virš žydų kapinių, kur buvo susirinkę daug žmonių, iš lėktuvo pradėjo šaudyti kulkosvaidis. Žydai rinkosi šeimomis, kurie nutarė trauktis iš Plungės, Lietuvos ir toliau į Rusiją, kol dar nėra vokiečių. Jau organizavosi baltaraiščiai ir šeimininkavo žydų kvartale, keli žydai buvo jų nužudyti, tai buvo pirmosios karo aukos. Pirmadienį prasidėjo masinis žydų bėgimas iš Plungės, visi traukėsi Telšių link su vaikais ant rankų, didesnieji bėgo šalia. Laimė, kurie turėjo arklį, galėjo sudėti daugiau maisto ar daiktų, taip pat vaikai važiavo vežime.
Telšių kelias buvo pilnas žmonių ir kariuomenės. Besitraukianti kariuomenė pabėgėlius stūmė pirmyn… Patys pabėgėliai, jausdami pavojų skubėjo, kiek leido jų jėgos, atsitraukdavo toliau nuo kariuomenės, nes kariai sulaikydavo vokiečių puolimą. Tarp pabėgėlių atsirado aukų. Žydų jaunuolių grupė buvo gerokai toli nužygiavusi į priekį, netoli Lieplaukės juos sulaikė ten dislokuoti raudonarmiečiai ir apieškojo, ar neturi ginklų. Žydų pabėgėliai aiškino, kad jie traukiasi nuo vokiečių į Rusijos gilumą. Raudonarmiečiai rodė nužudytą kareivį ir aiškino, kad tai padarė civiliai žmonės. Todėl visus iškratė ir pas vieną mūsų draugą rado rusišką granatą. Pasirodė, kad jis dirbo ginklų remonto dirbtuvėje Plungėje, prie ginklų remonto Telšių gatvėje, tame name, kur anksčiau buvo degtinės monopolis – parduotuvė. Draugas aiškino, kad pasiėmė granatą apsigynimui nuo hitlerinių baltaraiščių. Raudonarmiečių vadas į jokias kalbas nesileido, juk karas ir šaukė, kad reikia visą grupę sušaudyti, nes mažai temokėjome rusų kalbos ir negalėjome tinkamai paaiškinti, kad mus žydus visus vokiečiai nori sunaikinti, kaip mes galime eiti prieš rusų kariuomenę. Kariškiai pasitarę vistiek mūsų draugą nuvedę į mišką sušaudė o mums likusiems liepė kuo greičiau eiti iš ten toliau. Buvo labai baisu, kada vokiečių lėktuvai užskrisdavo ant besitraukiančių žmonių galvų visai žemai ir gerai visus matė, apšaudydavo iš kulkosvaidžio. Po tokių antskrydžių palikdavo gulėti nukauti ir sužeisti žmonės. Visi blaškėsi, nežinojo kaip apsiginti, šokdavo į griovius, vaikus pridengdami savimi, bėgo iki artimiausių miškelių ir ten slėpėsi, kol baigdavosi lėktuvų antskrydžiai. Keliuose atsirado daug išmestų daiktų, žmonės nebepajėgė toliau nešti, liko tik vienas tikslas – išlikti gyviems. Antskrydžių metu buvo baisus triukšmas, ginklų tratėjimas susiliejo į vieną su vaikų ir suaugusių verksmu ir klyksmu. Per antskrydžius žmonės pamesdavo vieni kitus, o lėktuvams nuskridus šaukė, kad atsilieptų. Mačiau šiurpų vaizdą: netoli griovio gulėjo kokių 4 metų mergaitė, visa kraujuose paplūdusi, negyva, netoli jos stovėjo motina su likusiais dviem vaikais, kurie verkė, kitur motina gulėjo apkabinusi žuvusį vaiką, toliau buvo vežimas, į jį įkinkytas užmuštas arklys. Tokiø baisiø vaizdø buvo pilnas visas atsitraukimo kelias iš Lietuvos. Padėtis buvo tragiška, niekas nežinojo, ar nebus kelyje sulaikyti baltaraiščių giminės ir artimieji, kaip jau buvo atsitikę Glikmanų šeimai, kurie važiavo vežime su vaikais ir daiktais; juos sulaikė baltaraiščiai, norėjo išlaipinti visus iš vežimo, atimti arklį, o juos pažįstamas, kuris perkalbėjo draugus ir tada jo šeimai leido toliau važiuoti link Rusijos. Iš Plungėje gyvenusių žydų tik 10 procentų išsigelbėjo bėgdami į Rytus. Plungėje likusieji ir aplinkiniuose kaimuose visi buvo sunaikinti, žiauriai nužudyti, ištisos šeimos nušluotos, nepaliko nė žymės, kad tokie gyveno, išžudyti iki vieno. Tas, kas toliau pasakojama apie įvykius Plungėje ir jos apylinkėse, žiaurius kankinimus ir žudynes, kaip buvo žudomi vyrai, moterys, vaikai ir seneliai, žmogus negali būti tam abejingas, tie įvykių pasakojimai supurto žmogų kaip elektra, širdį skauda klausantis pasakojimų apie tuos kankinimus ir masines žudynes nekaltų žmonių.

Grįžęs po karo 1948 metais pradėjau ieškoti tos šiurpios tragedijos liudininkų, nes viso pasaulio žmonės turi žinoti, kas atsitiko su žydais per antrąjį pasaulinį karą. Kaip Plungėje buvo žudomi žydai, man pasakojo žmonės, kuriuos aš gerai pažinojau. Vokiečių Plungė buvo užimta 1941 m. birželio 24 d. ankstų rytą. Vokiečiams dar neužėmus Plungės vietiniai fašistai ir antisemitai jau pradėjo persekioti žydus, o kada vokiečiai įsitvirtino Plungėje, jie buvo jų pirmieji pagalbininkai kankinant žudant žydus. Visus Plungėje ir kaimuose pasilikusius žydus suvarė ir uždarė didžiojoje sinagogoje, ten, kur žydai melsdavosi Dievui, ir jis juos išdavė.

Pasakojo vienas žydas, kuris prieš karą buvo priėmęs krikščionių tikėjimą, jį perkrikštyjo klebonas Pukys. Šitą persikrikštijusį žydą su vaikais uždarė į sinagogą tarp visų žydų. Žmona lietuvė buvo laisva, ji maldavo kleboną Pukį išgelbėti jos vyrą ir vaikus, tada su klebono pagalba jos vyras ir vaikai buvo paleisti iš sinagogos.. Tai jis papasakojo apie tas baisias dienas, praleistas nelaisvėje. Uždarytiems žmonėms nedavė nei valgyti, nei gerti, vaikai klykė, triukšmas ir šauksmai sklido iš visų kampų, nebuvo kuo kvėpuoti. Vėliau atsirado baisi smarvė, nes žmonių neleido išeiti į lauką. Daug žmonių mirė iš bado ir troškulio, kiti beldėsi į lauko duris, tada sargybiniai šaudė per duris ir taip keletą žmonių nušovė. Iš baimės žmonės nustojo baladotis į duris ir langus. Kai kurie ten laikomi išprotėjo. Lavonų nelaidojo, jie gulėjo ten pat sinagogoje. Viena moteris, Šerienė Ida, ten būdama pagimdė kūdikį, vėliau juos kartu sušaudė. Ne tik sinagogos viduje kankino žmones, bet ir sinagogos kieme, pasakojo moteris, kuri gyveno netoli sinagogos ir viską matė, kas dėjosi kieme. Kiemas prie sinagogos buvo aptvertas, kad lietuviai negalėtų žydams priduoti duonos ar kitokio maisto. Tiems, kurie mėgino per tvorą įmesti ką nors valgomo, vokiečiai grasino nušauti, kaip ta moteris pasakojo, tokių lietuvių buvo nemažai, jai pačiai teko patirti vokiečių grasinimus ir baimę būti nušautai.

Privertė kieme žydus iškasti duobę, į tą duobę sumetė žydų šventas knygas, šventraščius ir padegė, kad geriau sudegtų, prie duobės pastatė Plungiškį fotografą Berkoičių ir liepė maišyti ugnį, stumdami prie ugnies kuo arčiau ir visaip iš jo tyčiojosi. Kiek vėliau į sinagogos kiemą atvežė kalvį Gilisą su sūnumi, jie, kaip kalviai buvo reikalingi vokiečiams, todėl nebuo uždaryti sinagogoje. Tėvą ir sūnų apkaltino padegus vieną namą Rietavo gatvėje, kad per kilusį gaisrą galėtų pabėgti žydai iš sinagogos, tai buvo akivaizdus melas. Vokietis su rimbu atsistojęs netoli liepė Gilisams tėvui ir sūnui eiti aplink degantį laužą o pats rimbu praeinančius plakė, visai sukruvinti, sumušti Gilisai parkrito prie laužo tai vokietis juos dar spardė, o vėliau priėjęs vokietis į galvą taikydamas juos nušovė, po to įmetė į degantį laužą. Taip vokiečiai žudikai suruošė sau spektaklį. Vokiečiai atvedė dvi lietuves moteris, viena jų prieš karą draugavo su žydu jaunuoliu, antroji buvo tarybinio karininko žmona. Joms liepė bučiuoti ir glamonėti užmuštuosius ir aimanuoti, kad nužudytieji buvo jų geriausi draugai. Iš sinagogos išvedė senus žydus, tyčia pasirinko įvairių ūgių žmones, liepė jiems paimti sunkų rąstą ir nešti aplink laužą pasidėjus ant pečių, žmonės buvo nevienodo ūgio, labai nusilpę, iškankinti, todėl ėjo klupdami, pargriūdami, o vokiečiai ir jų parankiniai stovėjo aplink ir kvatojo, mušė lazdomis, kad ne visi rąstą laikė ant peties, o stengėsi prilaikyti rankomis, kiti gaudavo smūgių, kam lėtai judėjo. Iš sinagogos išvedė grupę moterų ir privertė jas žiūrėti į senus žmones ir jų kančias. Viena moteris pribėgo prie senių ir mėgino jiems padėti, norėjo atimti iš jų rąstą numesti nuo jų pečių, paskui ėmė puldinėti prie žudikų, stumdyti juos, iš pradžių vokiečiai juokėsi ir stumdė moterį nuo vieno prie kito, bet pamatę, kad taip lengvai ja neatsikratys, vienas vokietis iš pistoleto ją nušovė.

1941 m. Birželio 15 dieną buvo duotas įsakymas visus, esančius sinagogoje žydus sunaikinti išvežus už miesto sušaudyti. Už kelių dienų prasidėjo masinės žudynės. Tuos žydus, kurie dar pajėgė patys eiti, varė pėsčius Vytauto gatve pro bažnyčią už fabriko iki Kaušėnų miškelio. Invalidus, senus ir vaikus, kurie nebegalėjo paeiti, mieste mėtė į sunkvežimį ir vežė už bažnyčios Kaušėnų linkui. Rietavo gatvėje netoli turgaus aikštės gyveno paralyžuotas žydas Brikas, kada jį metė į sunkvežimį visa gatvė aidėjo nuo jo klyksmo ir aimanų. Pas jį prieš karą lietuviai pirkdavo visų rūšių miltus, tokia smulkia prekyba invalidas užsidirbdavo savo pragyvenimui. Žudikai į žydų dejones, aimanavimus ir klyksmą nereagavo. Liūdna procesija, kurią vedė į sunaikinimą, traukė pagrindine Plungės miesto Vytauto gatve. Šaligatviuose stovėjo žmonės ir žiūrėjo į pusiau numirėlius žydus: moteris su mažais vaikais ant rankų, vos kojas pavelkančius vienas kitą palaikančius senius. Nusilpusius įmesdavo į sunkvežimį ir vežė toliau iki Kaušėnų. Šaligatviuose stovintys žmonės į tas kolonas žiūrėjo kas su užuojauta, kas su baime, kiti nusisukdavo ir eidavo šalin, negalėdami į tai žiūrėti, su skausmu, kad negali jiems niekuo padėti. Tarp tø pasmerktøjø buvo ir moteris, sinagogoje pagimdžiusi kūdikį, ėjo ji vyro palaikoma, vos vilkdama kojas į tą vietą, kur jų laukė iš anksto iškastos duobės… Anksčiau atvaryti 40 žydų turėjo iškasdi duobes sau ir tiems atėjusiems iš jų šventos sinagogos, kur jie tris kartus per dieną melsdavosi savo Dievui, bet tas Dievas juos dabar apleido ir čia, šioje vietoje jie bus žiauriai nukankinti.

Žudikai jų jau laukė stovėdami prie kelio, vedančio į žudymo vietą. Šalia kelio, prie seno kryžiaus, žudikams buvo paruoštos dėžės su degtine ir užkanda, nors daugelis jų jau buvo girti. Degtinė juos lydėjo per visą šaudymo laiką. Vieta, kur vyko šaudymas, buvo Kaušėnų kaimas, apie 3 kilometrai nuo Plungės miesto. Kaip buvo šaudomi, pasakojo tada dar vaikas atsitiktinai buvęs liudininku, kaip žiauriai šaudė. Jis sakėsi buvęs tokioje vietoje, kur jam pavojus negrėsė. Vieną būrį žydų atvarė pirmą dieną ir jie pamatė iškastas duobes: viską suprato, kas jų laukia, prasidėjo klyksmai, vaikų verksmas ir girtų žudikų keiksmai, vaikų verksmas ir girtų žudikų keiksmai susiliejo į vieną, pradėjo pirmiausiai į tuos šaudyti, kurie bandė bėgti. Kiti žudikai gaudė bėgančius, statė prie duobės, nušautus vertė į duobę, daugelis nelaimingųjų buvo tik sužeisti, bet nežiūrint į tai, vertė į duobes dar gyvus. Prie duobės varė ištisas šeimas, tie apsikabinę verkdami taip ir buvo sušaudyti. Mažus vaikus plėšė iš motinų rankų už kojyčių, motinai matant daužė į medžius vaikų galveles, po to šaudė ir motinas, vaikams gailėjo kulkų. Senas žydas stovėjo pakeltomis rankomis į dangų, tiktai spėti galima, ko jis prašė Dievo. Toliau pasakotojas tvirtino, kad to nematęs negali patikėti ir įsivaizduoti, kaip motina aukojosi dėl savo vaiko, nors žinojo, kad tai nepadės ir neišgelbės jos ir kūdikio nuo žiaurios mirties. Sunkiai budeliams buvo ištraukti vaikus iš motinos rankų, todėl šaudė kartu motinas su vaikais. Visą laiką maišėsi žmonių ir vaikų klyksmai su šautuvų tratėjimu. Kada sušaudė pirmąją grupę, atvedė kitus žydus, atėjo ir nauji žudikai, taip pat girti. Tie, kurie atliko savo žiaurų darbą, ėjo kur buvo paruošta degtinė ir viskas prasidėjo iš naujo. Būdami girti budeliai ne visuomet pataikydavo nušauti, daug buvo sužeistų, kuriuos kartu su mirusiais vertė į duobę ir užbėrė nestoru smėlio sluoksniu, žemė buvo visa kruvina ir kilnojosi. Ant pirmos eilės sušaudytųjų vertė kitą grupę sušaudytų žydų. Tarp pasmerktųjų buvo žydas, vadinamas Leibnbein silpnaprotis, tai šitą žydą žudikai įkalbėjo, jeigu jis padės sumesti į duobę tuos žydus, kurie buvo nušauti netoli nuo duobės, jie jo nešaudys ir jis galės toliau gyventi kaip gyvenęs. Kada buvo sušaudyti paskutiniai žydai, žudikai liepė jam atsisėsti ant akmens pailsėti, vienas iš žudikų priėjo iš užnugario ir nušovė jį į pakaušį. Taip Kaušėnuose buvo nušautas paskutinis žydas.

Dabar ten sukurtas memorialas, skirtas 1800 žydų sušaudytų ten ir yra vadinamas “Kaušėnų memorialu”, ten pastatytos devynios ąžuolinės skulptūros ir vienas akmeninis paminklas. Dar vienas liudininkas pasakojo, kuris buvo priverstas su kitais užkasti duobes, kada nebeliko žydų, kurie buvo verčiami užkasti savo giminaičius po eilinio sušaudymo. Reikėjo užkasti paskutinę duobę, tada žydų šaudymui vadovavęs Pabrėža nutarė sugaudyti žmones ir priversti juos užkasti duobes. Pabrėža žinojo, kad žmonės savanoriais prie tokio darbo neis, tada apsupo bažnyčią ir kada baigėsi pamaldos, žmonės pradėjo eiti iš bažnyčios, sugavo 10 vyrų ir nuvežė į Kaušėnus, ten privertė užkasti duobes. Tarp tų vyrų buvo ir man pasakojęs liudininkas. Jis su ašaromis akyse pasakojo ir piešė vaizdą, kuris jį labai sukrėtė, iki šios dienos prisimena tą žiaurų vaizdą, kurį ten pamatė. Vaikai – didesni, mažesni ir visai nesenai gimę gulėjo su perskeltomis galvelėmis, matėsi smegenys ir kraujas. Moterys gulėjo apsikabinusios savo vaikus, kaip norėdamos juos užstoti nuo kulkų. Kitos moterys išrengtos nuogai, nes geresnius rūbus pasiėmė patys šaudytojai. Kada pabaigė savo darbą, vyrus vėl susodino į sunkvežimį ir parvežė į Plungę. Kada grįžo namo, šis vyras sakė, kad negalėjo daug dienų valgyti ir miegoti.

Pasakoja moteris, kuri gyvena prie pat Kaušėnų miškelio, kitoje kelio pusėje tos vietos, kur buvo šaudomi žydai. Į jos kiemą atėjo budeliai, jų rankos ir drabužiai buvo apsitaškę kraujais. Tarp savęs kalbėjosi ir dalinosi įspūdžiais apie atliktą šaudymą, skaičiavo, kas kiek nušovė vaikų, moterų ar vyrų, kaip daužė vaikų galveles į medžius ir akmenis. Prie tos moters namų tvenkinyje jie plovėsi kruvinas rankas ir drabužius, buvo atsinešę moteriškų kruvinų drabužių, matyti, nuvilktų nuo nušautos moters. Nuo kruvinų rankų ir drabužių tvenkinio vanduo liko raudonas. Vienoje duobėje yra sušaudytos ir užkasto 74 žydų mergaitės gimnazistės. Iki šių dienų yra pasakojama, kad su šitomis mergaitėmis pasielgė niekšiškiausiai. Joms pasiūlė apsikrikštyti priimant krikščionių tikėjimą, tada jų žadėjo nesušaudyti. Prie duobės atėjęs kunigas joms tai tikrai pažadėjo. Gelbėdamos savo gyvybes mergaitės sutiko persikrikštyti. Krikšto apiegos buvo atliktos ten pat, prie duobės. Ar tai buvo iš anksto sutarta, ar patį kunigą egzekucijų dalyviai ir jų vadovai apgavo, bet mergaites po krikšto vistiek sušaudė. Jos yra užkastos vienoje duobėje, kuri yra pirmoji, įeinant į kapines, atkalnėje tuojau užlipus laiptais. Viena mergaitė, pradėjus šaudyti jos drauges, puolė prie žudiko, griebė už gerklės ir norėjo jį pasmaugti, tik kitas iš nugaros smogė šatuvo buože ir vietoje nušovęs įmetė į duobę tarp kitų draugių. Pasakojama, kad tos mergaitės pavardė Cinaitė. Jų duobė yra pirmoji įeinant į Kaušėnų memorialą.

Plungėje žydai buvo šaudomi ir pavieniai. Žudynių vadeiva Plungėje buvo Pabrėža, kuris laikomas didžiausiu kaltininku kankinant ir žudant žydus. Jis asmeniškai prievartavo žydų mergaites, šaudė ir žudė vyrus. 1988 metais jo pėdsakai buvo aptikti Australijoje, kur jis gyveno svetima pavarde, bet Australijos valdžia neišdavė jo Lietuvai. Vienas lietuvis, kuris gyveno netoli Kalniškių miškelio, pasakojo: liepos mėnesio pabaigoje vieną dieną per jo kiemą ėjo Pabrėža ir keli baltaraiščiai, su savimi vedėsi keturias žydų mergaites. Vieną iš jų jis pažinojo – tai buvo Keselytė Cipora, ji su tėvais gyveno Telšių gatvėje. Eidama pro šalį mergaitė paprašė gerti, buvo sunku žiūrėti į pasmerktas mergaites, jos su siaubu akyse žiūrėjo, vis dairėsi aplinkui ir į mus maldaudamos pagalbos, bet ką aš galėjau padaryti prieš ginkluotus banditus. Šuo prie būdos pradėjo smarkiai loti, plėšytis nuo grandinės, banditai man įsakė nutildyti šunį, bet šuo matyt užuodė negerus žmones ir niekaip negalėjau jo nutildyti ir įvaryti į būdą. Čia priėjęs vienas iš banditų pagrasino, jog nušaus ir šunį, bet nušovė tik šunį. Mergaitės nuo šūvių garso krūpčiojo ir stipriau tarpusavyje susispaudė. Po to banditai su Pabrėža priekyje nusivarė tas mergaites į miškelį. Po trijų ar keturių valandų pasigirdo šūviai ir viskas nutilo. Žudikai grįžo atgal girti, praeidami pro šalį liepė nueiti ir užkasti lavonus. Baisu buvo žiūrėti, ką jie darė su mergaitėmis iki nužudymo ir ką mergaitės išgyveno paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis. Ant jų nuogų krūtinių gulėjo tušti buteliai nuo degtinės ir užkandžių likučiai, kūno dalys vietomis sudraskytos, kruvinos. Verkdamas iš siaubo ir gailesčio jis jas užkasė ten pat, miškelyje.

Pre pat sinagogos gyveno neturtingas žydas, kuris vertėsi supirkdamas galvijų žarnas, jas išvalydavo, paruošdavo ir pardavinėjo kitiems dešrų gamybai. Su juo dirbo lietuvis, jie kartu dirbo daug metø, buvo susidraugavæ. Pirmomis karo dienomis vokiečių Plungėje dar nebuvo, pas juos atėjo baltaraiščiai, norėdami pasityčioti iš žydo, tam lietuviui liepė priversti, kad žydas valgytų gyvą paukštelį. Žinoma, geruoju žydas nesutiko valgyti, tai lietuvis per jėgą kimšo jam į burną, baltaraiščiai kvatojosi iš bejėgio žydo. Netoli nuo Šateikių miestelio, iki Plungės buvo 14 kilometrų, į miškelį iš Salantų atvežė apie 100 moterų. Tai buvo Salantuose ir apylinkėse surinktos gražios moterys ir mergaitės vokiečiams ir jų pagalbininkams linksminti. Visą savaitę ten jas lankė ir prievartavo. Eidami pro miškelį žmonės girdėjo girtų šūkaliojimus ir moterų aimanas ir verksmą. Pasibaigus orgijoms jas nuvedė toliau į miškelį ir sušaudė. Milašaičių kaime 9 km. nuo Plungės yra masinis žydų kapas, kuriame guli 60 stiprių, jaunų vaikinų. Į sušaudymo vietą juos atvežė surištomis rankomis, kada jie pamatė iškastas duobes, nežiūrint į surištas rankas pradėjo pulti ant baltaraiščių. Grumtynių metu prasidėjo šaudymas, girdėjosi keiksmai ir paklaikusių žmonių riksmai. Žmonės matė, kad grįžtantys vokiečių pagalbininkai buvo kruvini ir keli subintuotomis rankomis ar galva, nešėsi butelius degtinės ir garsiai dainavo.

Plungės rajone yra 10 masinio žydų žudymo vietų, kaip jau minėta, juose guli 2234 žydai iš Plungės miesto ir aplinkinių kaimų ir miestelių. Pavyko gauti žinių iš patikimų šaltinių ir atskirų faktų apie Kretingos miesto, Salantų, Mosėdžio ir Rietavo miestelių žydų genocido vykdymą ir jo vykdytojus. (Genocido vykdytojų pavardžių nevardinsiu). Tada Kretingoje gyvenęs lietuvis, dabar jis plungiškis pasakojo, kad jam tada buvo 18 metų ir jis buvo liudininkas vieno atsitikimo su grupe žydų. Kretingoje buvo padegtas namas (analogiškai kaip Plungėje ir kituose miesteliuose) padegimu apkaltino Kretingos žydus, kurių keli pavieniai dėl darbų buvo laisvi. Tada išrinko grupę ir privertė juos springstant dūmams lįsti kuo arčiau ugnies prie jau baigiančio degti pastato. Po to liepė žydams atsiraitoti iki kelių kelnes ir keliais vaikščioti po stambų žvyrą. Kojos pasidarė žaizdotos, kruvinos, bet kankintojai neleido jiems atsistoti, mėginančius sustoti plakė rimbais o nuvirtusius leisgyvius nutempė į pašalį. Kai vienas iš praeinančių bandė sugėdinti pats gavo šautuvo buože per nugarą ir persigandęs pabėgo. Kitoje vietoje apie 50 žydų vyrų ir moterų suvarė į dumbliną vandenį ir varinėjo pirmyn ir atgal po dumblą, kojos klimpo vandenyje į dumblą, žmonės krito į vandenį, tai su šautuvais juos vertė keltis ir eiti vėl ratu, stipresnieji palaikė silpnesnius, kad jų nenušautų. Pasakotojas nuo tų baisių prisiminimų pats ėmė verkti… Rietave buvęs mokytojas suorganizavo taip vadinamą aktyvą, kuris iškėlė sau uždavinį naikinti sovietų sąjungos pagalbininkus ir žydus. Jie pradėjo areštus, vieną pirmųjų suėmė rietaviškį žydą Zaksą Motelį ir dar 5 rietaviškius žydus nuvežę sušaudė Rainių miškelyje. Tų pačių 1941 metų liepos mėnesį tie aktyvistai surinko likusius rietaviškius žydus išvežė į Gerulius prie Telšių, kur jau buvo paruošti anksčiau iškasti dvidešimt metrų ilgio grioviai, atvarytus žydus sustatė ant griovio krašto ir žiauriai sušaudė. Vėliau atvarė kitą grupę, jiems liepė nušautuosius užkasti, baigus darbą ir juos sušaudė, trečia grupė užkasė tuos nušautuosius ir taip tesėsi, kol sunaikino visus Rietavo ir Telšių žydus. Šaudyme dalyvavo šeši rietaviškiai, kurių pavardės yra žinomos.

1941 metų liepos mėnesį Salantuose suorganizuota partizanų grupė: pradžioje 5 asmenys, vokiečių pagalbininkai. 1941 m. gruodžio mėn. Savivaldybės pirmininkui buvo pranešta, kad Salantuose ir jos apylinkėse nebeliko nė vieno žydo. Basa Abelmanienė, gimusi Kretingos raj. Kulūpėnų valsč. Salinių kaime. Nuo sušaudymo jai pavyko pabėgti. Kada vokiečiai ją kartu su tėvu sulaikė, uždarė Salantų sinagogoje su kitais žydais. Iš sinagogos žydus vedė dirbti į Salynos dvarą. Iš ten jai pasisekė pakliūti dirbti pas ūkininką Praną Kasperavičių, ten ji dirbo 4 savaites. Atėjo įsakymas visas žydų mergaites atvesti į Salynų dvarą, kada ji pamatė ten surinktas mergaites, suprato, kad jos bus vedamos sušaudyti, tada ji sugrįžo pas ūkininką Kasperavičių, kuris ją paslėpė ir išlaikė tris metus, kol į kaimą sugrįžo raudonoji armija.

Pasakoja buvæs nepriklausomos Lietuvos jaunesnis karininkas, gimęs Virkšų kaime, Plungės rajone. 1941 – 1945 metais jis buvo 15 apsaugos batalijono narys. 1941 m. birželio 23 d. įstojo į baudžiamąjį būrį ir ėmė jam vadovauti. Po kelių dienų į Salantus atvažiavo valsčiaus policijos nuovados viršininkas, jis pasiūlė man toliau likti būrio vadu ir vadovauti vykdomosioms operacijoms. 1941 m. liepos mėnesio pradžioje valsčiaus policijos nuovados viršininkas gavo nurodymą sudaryti darbingų žydų sąrašą. Po to atvažiavo dvi mašinos su esesininkais iš Kretingos ir baudžiamojo būrio dalyviais. Vokiečiai atrinko apie 40 žydų vyrų, davė jiems kastuvus, nuvarė į Žvainių kaimą ir netoli žydų kapinių įsakė kasti griovį. Netrukus iš Kretingos atvažiavo kažkoks vokiečių viršininkas, kuris nuvežė jį ir nuovados viršininką į Žvainių kaimą. Ten buvo neilgai, netrukus grįžo į Salantus. Vokietis pasiūlė man ir viršininkui važiuoti pažiūrėti, kaip vokiečiai susidoros su žydais. Mes nuvažiavome. Iš pradžių buvo sutarta sušaudyti tuos, kurie kasė griovius. Kurie buvo gerai apsirengę, liepė nusivilkti drabužius, nuogus vedė prie duobės ir sušaudė. Paskui iš miesto į Žvainius atvarė dar keletą žydų grupių. Iš viso tada vokiečiai sušaudė daugiau kaip 150 žmonių. Iš viso ten sušaudyta 405 žydų moterys, vaikai ir vyrai.

Karui prasidėjus per kelias dienas Mosėdžio visi žydai buvo surinkti ir uždaryti sinagogoje. Sinagoga nedidelė, visi sunkiai sutilpo, nebuvo kuo kvėpuoti, trūko oro, neužteko vietos stovėti, neišleido į lauką, visi grūdosi čia pat be maisto ir vandens. Labai kentėjo vaikai ir seni žydai, juos žudikai mušė ir visaip tyčiojosi, vertė plikomis rankomis kapstyti mėšlą. Jaunas mergaites prievartavo. Sekmadienį, kada daug žmonių ėjo į bažnyčią, senus žydus vertė lenktyniauti bėgime, kuris lengvai bėgo, tas buvo mušamas kur papuola su lazda ar botagu. Kiek senas žmogus gali bėgti ir paeiti negali nevalgęs, iškankintas per dienas ir naktis stovint uždarytiems sinagogos aukštumoje. Lietuvė moteris pasakojo mačiusi, kaip jauna mergaitė atsiklaupusi ant kelių maldavo tų budelių, kad ją su tėvais greičiau sušaudytų ir baigtųsi tos kančios, kurių ji nebegali išlaikyti. Estera Milnerienė, kuri dabar gyvena Izraelyje, ji gimusi ir gyveno Mosėdyje, tuojau po karo lankėsi gimtinėje, savo name, ten gyveno pažįstama moteris su dukra, ji papasakojo Milnerienei, kad tomis baisiomis dienomis ji mačiusi jos motiną. Su skaudama širdimi ta lietuvė pasakojo, kad jos pačios sūnus prisidėjo prie žydų naikinimo Lietuvoje, taip pat dalyvavo sunaikinant Varšuvos getą, ji pati negalinti atleisti savo sūnui ir pasmerkia jį už tuos darbus. Beveik savaitę žydus laikė uždarytus sinagogoje, du žydus Leizerį Hodesą ir Jankelį Kacą pririšo prie vežimo ir taip juos nuvarė į Skuodą pėsčius botagais paragindami, kad greičiau bėgtų paskui vežimus, kuriuose patys žudikai sėdėjo. Taip nuvarę iki Skuodo kartu su skuodiškiais žydais sušaudė. Likusius 125 Mosėdžio žydus vėliau išvežė į Kretingą ir ten netoli, žydų kapinėse, kartu su kretingiškiais žydais buvo sušaudyti. Toliau ta lietuvė moteris pasakojo Milnerienei apie jos motiną, kaip ją varė su visa grupe kitų žydų, kai ji būdama nusilpusi ir ligota truputį atsiliko nuo kolonos, pribėgęs žudikas ją mušė ir stumdė su šautuvu, grąsino, kad tik greičiau eitų, žydai buvo labai išvargę, oškankinti, jų negalima pažinti. Tada jie ėjo savo pasktinę kelionę iki Kretingos, kur buvo klaikiai žudomi. Karui baigiantis 1944 metų vėlų rudenį žydas iš Mosėdžio demobilizavosi iš 16 – osios Lietuviškos divizijos, jis atvažiavo ir lankėsi tose vietose kur buvo šaudomi žydai iš Mosėdžio, ten prie kapinių voliojosi daug žmonėms nereikalingų daiktų, jis rado savo sesers dokumentus, jai tada sušaudant buvo 17 metų, tuos dokumentus jis perdavė Telšių muziejui. Jam žmonės tada pasakojo, kad šaudant moterys prie duobės stovėjo su mažais vaikais, Estera Hodesienė laikė du vaikus, jie glaudėsi prie motinos, verkė, motina juos ramindama bučiavo ir pati taip verkė, kad šiurpu buvo matyti. Esterai Milnerienei apie tai pasakojo mosėdiškiai Baltinaitė ir Galdikas. Daug, kas vyko Žemaitijos žemėje, paliko nežinoma, dabar sunku paaiškinti ir suprasti, kaip tai galėjo įvykti. Reikia reikšti padėką tiems žmonėms lietuviams ir žydams, kurių dėka nemažai buvo atskleista vykusioje tragedijoje. Tas žinojimas reikalingas jaunesniajai kartai ir ateinančioms kartoms žinoti, kad tas nepasikartotų. Nereikia užmiršti žydų didvyrišką pasipriešinimą getuose, frontuose ir partizanų būriuose ir net stoint prie duobės pasmerkti sušaudymui.

Netoli Plungės, kur yra sukurtas “Kaušėnų memorialas”, kiekvienais metais susirenka ne tiktai keletas žydų, likusių dar Plungėje atžymėti gedulingas metines, bet atvažiuoja buvę plungiškiai iš visų Lietuvos vietų. Susirenka vietoje, kur 1941 m. liepos mėn. 15 – 18 dienomis sušaudyti 1800 Plungės žydų ir užkasti šešiose duobėse. Memorialo atidarymo vietoje tą dieną suvažiavo svečiai iš Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Vilniaus, Telšių ir tolimo Izraelio ne tik žydai, bet ir daug lietuvių įvairių partijų ir pakraipų. Visi kalbėjusieji smerkė žydų genocidą, apgailestavo, kad kai kurie lietuviai dalyvavo jame. Žmogus, stovėdamas kapinėse prie supiltų kauburių, permąstai viską, kas būta ir net krūpteli supratęs, kad daugelio tų, kurie dabar susirinko Kaušėnų memorialo atidaryme, galėjo iš viso negimti, net nežinoti, jog į pasaulį ateis juodaplaukė, rudaakė mergaitė ar berniukas, rankoje spaudžianti raudonas gėles lyg kraujo lašai. Galėjo nebūti ir žilstelėjusio vyro, anūką glaudžiančios moters, jeigu jų tėvai ar seneliai keturiasdešimt pirmaisiais nebūtų palikę gimtųjų vietų. Tie, kurie nepaliko savo krašto, sugulė Kaušėnų kalvelėje amžinam poilsiui. Ši vieta priglaudė daugiau kaip pusę anuometinės Plungės gyventojų. Niekas ir niekad nesužinos ką jautė mergaitės gimnazistės prie žiojėjančios žemės žaizdos, ką kruvinu balsu rėkė atsisveikindamos motinos su vaikais, kokius prakeikimus žudikams siuntė seneliai, kokiomis akimis paskutinį sykį į artėjantį medžio kamieną žvelgė dar nieko nesuprantantys vaikai, jiems gailėjo kulkų. Teberauda Kaušėnų kalvų pušys, jautusios paskutinį kūdikio prisilietimą. Amžina aimana skambės ir lietuviškas ąžuolas, į savo kamieną priėmęs žydų tautos raudą. Plungiškių sielose jaučiamą gėlą savo rankomis ąžuolui perdavė liaudies meistrai Jakovas Bunka, Kaušėnų memorialo sukūrimo iniciatorius, Edvardas Riauba, Vladas Stumbras, Jonas Kuodis Leonardas Černiauskas, Augustas Žalgiris, Titas Bikinas ir Saulius Ambraška. Du tūkstančiai du šimtai trisdešimt keturi Žemaitijos žydai be kaltės nužudyti guli Kaušėnuose, Šateikiuose, Laumalenkoje, Vieštovėnuose, Milašaičiuose, Jovaišiškėje, Alsėdžiuose, Plateliuose, Purvaičiuose ir Tveruose. Tai šventos vietos žmonėms… Tai šventas prisiminimas, kad žmogaus atmintis tvirtesnė už metalą. Ji išsaugojo savyje nekaltų vardus. Jie skamba ir eilėraščio posme ir kasdieniniame žodyje, laužiant prie stalo duoną kasdieninę. Liko neužverstas žydų istorijos puslapis. Nebus kam baigti jo rašyti. Guli kaušėnuose žydai, buvę lietuvių pažystami, kaimynai.

Jau buvo šaltoka, kai mus gyvuliniuose vagonuose atvežė į Novosibirsko stotį Sibire. Mūsų kelias į Sibirą buvo labai sunkus. Teko daug badauti. Važiavome sausakimšai prigrūstuose gyvūliniuose vagonuose. Čia buvo vieni žydai šeimomis ir atskiri vieniši žmonės. Kartu važiavo vyrai, moterys, vaikai, merginos ir vaikinai. Reikėdavo laukti, kol traukinys sustos, ir visi šokdavo iš vagonų. Nesigėdydami vieni kitų skubėdavo atlikti gamtinius reikalus. Gerai, jeigu tai būdavo naktis, lengviau pasislėpti vieniems nuo kitų. Dieną traukdavosi vyrai į vieną pusę, moterys su vaikais į kitą, toli eiti nuo vagono bijojo, kad neatsiliktø nuo traukinio. Į vagonus buvo labai sunku įlipti, kas nors iš vagono turėjo traukti už rankų į vidų. Kažkas turėjo naktinį puoduką, tai naudojosi vaikai ir seni ligoti suaugę. Dar vėliau vagono grindyse padarė skylę, aplinkui uždengė užuolaida, pasidarė atskiras kampelis. Ant lentynų, sukaltų iš neobliuotų lentų, visiems neužteko vietos, ten įkurdino vaikus ir ligotus senelius. Jaunimas turėjo tenkintis sėdėti ant grindų laisvo plotelio nugaromis remdamiesi vienas į kitą, arba gulėti padėtyje vadinamoje “valetu”. Galima pagalvoti, kad mes buvome išvežti kaip liaudies priešai, ne mes buvome evakuojami iš Lietuvos karui prasidėjus. Mūsų kelionės pradžia buvo Pečioros mieste. Stotyse, kur sustodavo traukinys, mūsų ešalonas duodavo (ne visur) kibirą neaiškios kilmės sriubos. Šalto ir karšto vandens turėjome pasirūpinti patys. Kiekvienoje didesnėje stotyje buvo karšto vandens kolonėlės, iš kiekvieno vagono bėgdavo žmonės prisipilti savo indus karšto vandens. Savo maisto mes visai neturėjome. Kaip išbėgome iš namų, iki Pečioros ėjome pėsti, arba kas nors trumpą kelio galą paveždavo arkliais. Ką buvome pasiėmę iš namų, senai viską suvalgėme. Kas važiavo su arkliais vežime, vežė vaikus ir ligonius, bet ir daiktų galėjo daugiau pasiimti, tai dabar stotelėse su laukiančiomis rusų moterimis daiktus galėjo iškeisti į duoną. Stotelėse laukiančios moterys mielai keisdavo žiedą, laikrodį ar kokį geresnį rūbą į duoną, lašinius ar kitus maisto produktus.Didesnėse geležinkelio stotyse sutikdavome pabėgėlių iš tokių vietų, kur frontas dar nebuvo priartėjęs ir išbėgdami žmonės iš anksto apsirūpino dideliu maisto kiekiu. Tuo tarpu mes iš Lietuvos išbėgome jau antrą dieną karui prasidėjus ir išėjome kaip apsirengę. Dabar čia stotyse mūsų vaikai ir paaugliai ėjo į kitus pabėgėlių ešalonus prašyti maisto, gabalėlį duonos sau ir likusiems vagonuose. Reikia pripažinti, kad pabėgėliai niekada neatsakė duoti maisto, kada sužinodavo iš kur mes keliaujame. Daugiausiai eidavo prašyti vaikai ir paaugliai, nes suaugusieji gėdydavosi eiti prašyti. Pinigų taip pat nebeturėjome. Ešalonus su evakuotaisiais dažnai sustabdydavo ilgam, kad praleistų ešalonus, vykstančius į frontą. Iki galutinės stoties, Novosibirsko, keliavome apie du mėnesius. Visus kelionės vargus neįmanoma aprašyti. Iš Novosibirsko mus nuvežė į Bolotnos rajoną. Čia turėjome nemažai išgyvenimų. Čia paliko nedaug šeimų, tik šešias, kitus nuvežė į kitus rajonus, kur pagal vietines galimybes galėjo priimti ir aprūpinti pabėgėlius. Vietos vykd. Komiteto buvome pamiršti, privalėjome patys kaip nors suktis, gauti maisto, rinkdavome išmestas bulvių lupenas, nuplautas kepdavome ant karštų plytų. Kentėme alkį. Rusų kalbos nemokėjome, sutikti milicininkai į mus atkreipdavo dėmesį dėl mūsų išvaizdos. Buvome apiplyšę, apaugę plaukais, išklypusiais batais ir baisiausia, kad nemokėjome pasiaiškinti, kas mes tokie ir neretai pakliūdavome į keblią padėtį. Tokia padėtis truko kelias savaites. Kažkas pradėjo mumis rūpintis, davė kažkiek pinigų. Mes eidavome į valgyklą, kur gaudavome nusipirkti sriubos ir duonos, būtinai reikėjo pirkti ir sriubos, vienos duonos neparduodavo, prie sriubos duodavo tik 100 gr. duonos, mums, išbadėjusiems, tai buvo labai mažai. Tada duona buvo skanesnė už tortus, svajojome, kada galėsime prisivalgyti duonos sočiai. Vieną kartą mane areštavo ir nuvedė į milicijos skyrių dėl mano aspkurusios išvaizdos ir dėl nemokėjimo rusų kalbos. Mano plaukai buvo užaugę žemiau pečių, susigarbiniavę kaip artisto Leotievo dar baisiau, batai kiauri, iš jų kyšojo laikraščių skiautės, su kuriais aš bandžiau apsiginti nuo šalčio, švarkas suplyšęs, ne geriau atrodė ir kelnės. Milicijoje aš bandžiau aiškinti maišydamas žydiškus ir lieetuviškus žodžius, bet jie manęs nesuprato, aš jiems daug kartų kartojau evakuacija, Lietuva. Milicininkai kažką tarp savęs ėmė tartis, liepė man palaukti, pasodino ant suolo. Maždaug po valandos atėjo vienas civiliai apsirengęs ir ženklais man rodė, kad nuvesčiau, kur mes gyvenome laikinai, jiems jau buvo aišku, kas mes tokie, vykd. Komitete jiems jau buvo išaiškinę apie mus. Už kelių dienų iš kolūkio su rogėmisatvažiavo kolūkiečiai, jau buvo geras sniego kelias, mus susodino į roges ir išvežė. Į tą kolūkį išvažiavome visi giminaičiai, nes visi ten buvusieji norėjo būti su giminėmis ir artimaisiais, todėl pasiskirstėme daugiausiai šeimomis, nes vežė ne į vieną vietą bet į atskirus kolūkius. Mūsų šeima ir dar keli giminaičiai atsidūrėme kolūkyje už 30 kilometrų nuo Bolotnos miesto, Novosibirsko srityje. Sibire žmonės mus sutiko nuoširdžiai, su užuojauta. Jie žiūrėjo į mus kaip į tokius, kurie netekome savo tėvynės, buvome priversti palikti visą savo turtą, kad tik išsigelbėtumėm nuo sunaikinimo. Tame kolūkyje gyveno tremtiniai iš Ukrainos ir Rusijos, daugelis save vadino “Čaldonais”. Tik 1936 metais čia buvo įkurtas kolūkis, žmonės gyveno pasiturinčiai. Mums labai pasisekė, kad mus apgyvendino tame kolūkyje. Kai tik atvažiavome, mus patalpino mokykloje, ten buvo šilta, vietos gyventojai mums pradėjo nešti maisto: pieno, duonos, sūrio, net kiaušinių atnešė. Mažesni vaikai nebežinojo, ką griebti ir kimšo viską, kas papuolė, tik jiems neleido daug persivalgyti, kad nesusirgtų po ilgo badavimo. Susirinkusios vietinės moterys stovėjo aplink mus ir braukė ašaras į mus žiūrėdamos. Mus pas save apgyvendino jau senokas, bet dar tvirtas žmogus iš Ukrainos, ten jis turėjo 45 ha žemės, save vadino, “čaldonu” (tokias pravardes turėjo daugelis vietos gyventojų). Kaip buožė iš savo tėviškės buvo išvežtas į Sibirą. Jis gyveno su marčia ir 4 anūkais savo name, o mums atidavė pirtį. Patalpa buvo labai maža mūsų šešių žmonių šeimai. Jaunesnis brolis ir sesutė miegodavo ant pečiaus, jiems buvo šilta ir jauku, tėvams guolį atstojo platus suolas, o aš įsitaisiau ant mažo lentinio staliuko, po galva pasidėdavau medžio pliauską. Kada mudu su tėvu išvykome į formuojamą 16 lietuvišką diviziją, pirties trobelėje liko laisviau. Tą pirmąją žiemą mums davė nesunkų darbą, mudu su tėvu šėrėme arklius ir prižiūrėjome per naktį, dieną arklius išvesdavo darbams, tada mudu su tėvu ilsėjomės. Arkliai atrodė ne taip, kaip mes Lietuvoje buvome įpratę matyti. Šitie arkliai buvo kaip mamutai, apaugę ilgais plaukais, stovėjo beveik kaip lauke apšarmoję po kiauru tvarto stogu, pro skyles matėsi žvaigždės. Tą žiemą buvo gana šalta, šaltis , siekė 52 laipsnius žemiau nulio. Mums davė didelius kailinius ir vailokus. Ten pat kolūkyje buvo krautuvėlė, kur evakuuotiesiems pardavinėjo maisto produktų. Mes pradėjome normaliau gyventi, kaip tai įmanoma karo metais. Malkų kūrenimui buvo užtenkamai, aplink gyvenvietę taiga ir malkų galėjai kirsti kiek norėjai. Buvo daug sausuolų, išvartų, kurias veždavome namo su rogutėmis. Kartais gaudavome arklį su rogėmis. Malkų reikėjo daug, nes žiema labai šalta, krosneles reikėjo kūrenti visą parą, todėl į taigą važiuodavome dažnai. Vasarą į taigą eidavome rinkti kedro riešutų, uogų ir grybų. Dar miške augo maži raudoni obuoliukai, juos vadino sibiro obuoliais. Prisirinkę šių gėrybių 20 kilometrų į miestą nešdavome jas parduoti. Sibire šeimos prie stalo valgydavo visi iš vieno dubens. Susėsdavo aplink stalą dideli ir maži, su šaukštu semdavo sriubą iš bendro dubens, po šaukštu laikė duonos riekę, kad sriuba nelašėtų ant stalo, sriuba būdavo su spirgučiais ir mažais mėsos gabalėliais.

Mano sesuo Hena, jai tada buvo tik 12 metų, labai greitai išmoko verpti vilnonį ir lininius siūlus. Per dienas verpdavo, kad gautų nuo šeimininkų pavalgyti. Gyvendama Lietuvoje verpimo ratelio nebuo visai mačiusi ir verpti nemokė jo. Tik vargas ir badas tolimame Sibire privertė visko išmokti.

Aplinkiniuose kolūkiuose gyveno kitos šeimos iš Plungės. Tai mano dėdės Zeliko Rilo šeima, jo uošvio Froimo Fišo šeima, Elijo Glikmano šeima, Orke Hirzono šeima. Dar gyveno vieniši žydai Blinderytė Cipora, Zunė – Olšvangienė Šeine, Ruvelis Dimontas. Ten gyvenant pirmoji žiema buvo labai sunki. Kas prašydavo, eidavome pjauti malkas. Drabužiai mūsų buvo labai nuplyšę, mudu su Ruveliu Dimontu dažnai piaudavome malkas. Elija Glikmanas su jaunesniuoju sūnumi buvo paimti į darbo frontą, kaip netinkami karo frontui, ten jie dirbo, kol abu susirgo, tada grįžo pas mūsų į kolūkį. Čia Glikmano sūnus mirė ir palaidotas. 1942 metais vasarą gyvenimas ten, Sibire, pasidarė lengvesnis. Motina dirbo kolūkyje, vaikai eidavo į miškus uogauti, suirinktas uogas nešdavo už 20 kilometrų į miestą parduoti. Vyrai, kurie dar nebuvo paimti į kariuomenę, dirbo įvairius žemės darbus ir neblogai gyveno palyginus su tais žydais, kurie buvo pasitraukę į pietinius sąjungos rajonus, ten žmonės nuo bado mirdavo gatvėse. Tokioje vietoje buvo mano vyresnioji sesuo su savo vyru pabėgėliu iš Lenkijos. Ji ten gyveno, kol atrado mūsų šeimą Sibire. Ji pasakojo žiaurius dalykus, kas ten dėjosi. Tai dėjosi Taškente ir kituose Azijos miestuose. Į Aziją traukė daugelis pabėgėlių, galvojo, kad ten šiltas klimatas, o drabužių mažai kas turėjo žiemai. Prasidėjo visokios epidemijos, žmonės gyveno susigrūdę, nebuvo ko valgyti. Kada pabėgėliai nebeturėjo ką keisti į maistą, žmonės mirė nuo išsekimo ir ligų. Mano sesuo su vyru iš Plungės traukėmės kartu su visa šeima, bet per vieną lėktuvų antskrydį mes su jais pasimetėme, jie su kitais pabėgėliais pateko į Taškentą. Sesers vyras buvo silpnos sveikatos, eidamas gatve mirė iš bado mano sesers akyse. Kol sesuo vaikščiojo ieškodama kas gali padėti jos mirusį vyrą palaidoti, sugrįžusi rado vyrą nurengtą. Tokie atsitikimai Taškente karo metais buvo labai dažni. Žydų vaikai pradėjo vagiliauti, kad jie ir artimieji nemirtų iš bado. Toks vienas iš turtingiausios Plungės šeimos berniukas, jam tada buvo apie 14 metų, jis gyveno vienas su motina, tėvas ir vyresnis brolis buvo fronte. Jis pats po karo man pasakojo, kaip jis eidavo turguje vagiliauti, bet vieną kartą jį pagavo ir laikė ilgai uždarę, kad jis grįžo, rado motiną mirusią. Sibiras palyginus su Azijos miestais, buvo mums pabėgėliams kaip Rojus, čia atsidūrę mes, žydai pabėgėliai, išgyvenome iki karo pabaigos.

1942 metais vasario 21 dieną mes atsisveikinome su savo artimaisiais, kitais kartu su mumis gyvenusiais žydais ir gerais Sibiro žmonėmis. Sunku aprašyti, koks tai buvo jaudinantis atsiskyrimas su motina, seserimis ir broliu. Aš su tėvu buvome pašaukti į besikuriančią 16 – tą lietuvišką diviziją. Mus lydėjo visi, kaip ir kitus anksčiau iš čia išėjusius kariauti ir kovoti su fašistais. Buvo maža tikimybė, kad dar kada pasimatysime. Mus lydėjo toli už kaimo, visą kelią liejosi ašaros, ypatingai raudojo mūsų motina, mus palydėję kolūkiečiai, linkėjo grįžti sveikiems.

Mes atvykome į paskyrimo vietą Balachnoje, prie Volgos, kur formavosi 16 – oji lietuviška divizija Gorkio srityje. Čia susitikkome pažįstami ir giminaičiai iš Plungės, mano dėdės ir pusbrolius. Džiaugsmui nebuvo galo. Sužinojome, kas išsigelbėjo, bėgdami iš Plungės, taip pat sužinojome savo artimųjų, esančių evakuacijoje, adresus. Aš buvau paskirtas į atskirą kulkosvaidžių batalioną, mano tėvą paskyrė į 168 pėstininkų pulką, jam tada buvo 47 metai, man nepilni 19. Tam tikrą laiką ėjome karo apmokymą, karo gudrybių mokslą. 1943 metų pradžioje mes žygiavome fronto link. Tais metais buvo labai šalta žiema, dug sniego, eiti buvo labai sunku, ant savęs reikėjo nešti kulkosvaidžio dalis, šautuvą ir pilną kareivišką aprangą. Kojos smigo giliai į sniegą, siautė dideli vėjai, pustė sniegas, lipdė akis, nesimatė šalia einančio draugo. Mes, jaunesnieji padėjome vyresniems kareiviams nešti dalį nešamų daiktų. 10 dienų prieš atžygiuojant į fronto liniją, kur turėjome gauti pirmąjį karo krikštą. Tos dienos buvo sunkiausios mūsų žygio kelyje. Per tas 10 dienų negavome maisto neskaitant karšto vandens su saujele miltø. Vėliau sužinojome, kad negavome maisto, nes buvo užpustyti keliai, siautė didelės pūgos ir vėjai. Kiekvienas ėjome susimąstę, galvojome ar lemta bus kam žūti pirmame mūšyje, gal tik sužeis, kaip bus po karo ar pamatysime likusias šeimas, kurie laukia mūsų sugrįžtant, kad ir sužalotas, tik gyvas, kaip bus skaudu gauti pranešimą apie artimųjų mirtį. Svarbiausios mintys sukosi apie tai, kad reikia atkeršyti vokiečių fašistams už mūsų sulaužytą gyvenimą, už neklatai nužudytus, už norėjimą sunaikinti žydų tautą. Mes atvykome į nurodytą vietą pozicijoje, iš kur turėjo prasidėti mūsų frontinis gyvenimas. Mums išdalino sušalusios duonos po kepaliuką 4 kareiviams. Viršutiniai drabužiai ypatingai milinė buvo sušalusi kaip medinė, per naktį einant sudrėkusi rytmečio šalčiui spaudžiant sušalo į kaulą. Neužilgo gavome įsakymą užimti kovines pozicijas ir laukti. Daugelis nespėjo suvalgyti savo duonos, nes ją pirma reikėjo prie savo kūno atšildyti. Todėl pas kai kurios sužeistuosius ar žuvusius gulėjo jo duonos davinys kurį jis šildė.

Mūšis tikrai buvo žiaurus, vėliau kariai kalbėjo, kad dėl jo buvo kalti divizijos vadai, už tai jie buvo nubausti. Kuris dalyvavo šiame mūšyje, tas jo neužmirš visą gyvenimą. Mūšio laukas buvo atviras priešui, kur ne kur padarytos uždangos iš sniego, apsauga buvo ne kokia, kaip man reikėjo pastatyti sunkųjį kulkosvaidį “Maksimka”, taip pat turėjome mažai šovinių net šautuvams, turėjome po keletą granatų, nežiūrint į tai žmonės kovojo didvyriškai, nekreipdami dėmesio į nedidelius nuostolius, nes buvo daug užmuštų ir sužeistų. Kad žydai kovojo didvyriškai, rodo tas faktas, kad iš 12 16 – oje lietuviškoje divizijoje esančių tarybų sąjungos didvyriu beveik pusė yra žydai. Žydams nebuvo kitos išeities kaip tik kova, nelaisvė tolygi kaip žiauri mirtis. Žydų tautybės karių buvo visuose kovojančiuose legionuose prieš fašistinį režimą. Vienas iš žydų didvyris Volfas Vilenskis, kuris ir dar keli žydai didvyriai po karo emigravo į Izraelį. Yra žinomi ir kiti plungiškiai, kurie narsiai kovojo prieš hitlerininkus, leitenantas Dovydas Restas su maža kulkosvaidininkų grupe miškelio pakraštyje užėmė pozicijas, baisiausioje aviacijos ir artilerijos ugnyje jis ir jo kariai įtemptai laukė, kada pasirodys priešo pėstininkai. Iš rikiuotės išėjo kulkosvaidininkų grupės vadas. Iš kairiosios miškelio pusės nutilus bombardavimui pradėjo kristi minos. Greitai pasirodė vokiečių automatininkai. Be paliovos krintančios minos neleido nei galvos pakelti. Tuo pasinaudodami fašistai perėjo tranšėjas, pasikėlė ir pradėjo bėgti kulkosvaidininkų link. Restas pats atsigulė prie vieno kulkosvaidžio. Priešą reikėjo prileisti kiek galima arčiau ir tik tada atidengti ugnį. Lieka tiktai 80 metrų, dar akimirksnis ir fašistai įvirs į apkasus. Ugnis, – sukomandavo Restas, prapliupo du kulkosvaidžiai, fašistai krito ant žemės ir ėmė šliaužti atgal. Paruošęs kelias granatas ir pasiėmęs ryšininką Restas nušliaužė į tranšėją. Ten buvęs pabūklo vadas jam pranešė, kad atakos metu vienas kareivis žuvo ir du sužeisti, jie liko dviese. Ginsimės iš paskutiniųjų. Parenkite kartečę ir skeveldrinę, išvilkite pabūklą į atvirą poziciją. Ryšininkui liepė atgabenti atsarginį azlraktą kulkosvaidžiui. Po kelių minučių vėl pasirodė fašistų kareiviai, jie manė, kad tranšėjoje jau nieko nėra, bet juos sutiko kulkosvaidžio ir automatų ugnis. Puolimas vėl buvo atmuštas. Fašistai gavę papildymą pradėjo trečią puolimą. Taikli kulkosvaidžio, automatų ir šautuvų ugnis juos prispaudė prie žemės. Rugiuose prie pat tranšėjos pasirodė atskiri vokiečių automatininkai, juos nuskynė taiklios kulkos. Ir ketvirta ataka baigėsi dideliu vokiečių nuostoliu ir vokiečiai turėjo pasitraukti. Vakarop saujelė drąsių karių gavo atsikvėpti. Vėliau atėjo pastiprinimas. Už didvyriškumą visi kovojusieji tranšėjose buvo apdovanoti. Leitenantas Restas buvo apdovanotas Aleksandro Nevskio ordinu, plungiškis Bencelia Olšvangas irgi didvyriškai kovėsi prie savo artilerijos pabūklo ir jam teko atmušti daug vokiečių atakų. Tą dieną paskutinioje vokiečių atakoje jam sunkiai sužeidė dešinę ranką, bet jis savo pozicijų neapleido ir kovėsi iki kol atėjo jam pagalba. Vėliau ligoninėje jam amputavo ranką iki peties. Už mūšį jis buvo apdovanotas Raudonosios Žvaigždės ordinu. Oriolo fronte viename mūšyje būdamas kulkosvaidininku buvau sunkiai sužeistas. Gydymui mane išvežė į Rusijos gilumą Urale Zlatousko miesto ligoninę. Man ten besigydant vieną dieną į ligoninę turėjo atvežti naujus sužeistuosius. Mes visi ten jau esantieji laukėme, gal pasitaikys tarp sužeistųjų sutikti pažįstamų. Ir stebuklas, tarp sužeistųjų pamačiau plungiškį gerai pažįstamą Ruvelį Cimblerį. Vėliau iš jo sužinojau, kad jis buvo kartu su mano tėvu viename batalione ir jis matė, kaip žuvo mano tėvas. Mus sveikstančius iš 21 palatos, kuri buvo pirmame aukšte, perkėlė į kitas palatas antrame aukšte, nes sunkiai sužeistuosius reikėjo patalpinti pirmame aukšte vietoje mūsų, taip buvo, kad mus atvežė į šią ligoninę. Vėliau mus leido įeiti į mūsų buvusias palatas, kur gulėjo naujai atvežti sužeistieji, ten galėjome stikti pažįstamų, nors tai buvo didelė retenybė. Daugelis sužeistųjų po ilgos ir varginančios kelionės dar miegojo. Atsimenu aš pats po sužeidimo atvežtas į logoninę miegojau ištisas keturias paras su mažomis pertraukomis pavalgymui. Vaikščiodamas nuo vienos lovos prie kitos pamačiau išbalusio veido, įkritusiais skruostais, plika galva karį, kuris miegojo. Jo sulenkta ranka ir krūtinė buvo sugipsuoti, toks sugipsavimas vadinosi “lėktuvas”. Ant gipso buvo užrašytas vardas ir pavardė. Veidas aiškiai pažystamas ir perskaitęs užrašą ant gipso netikėjau savo akimis ir užrašu, juk tas žmogus yra mano geras draugas iš Plungės. Tas įvykis tokiame tolimame krašte ir iš tiek mažai galymybių sutikti iš to paties miesto ir artimą draugą. Kadangi jis dar miegojo, atsisėdau šalia ant stovėjusios taburetės ir laukiau, kada jis pabus. Praėjo kiek laiko ir jis atsimerkė, keistai į mane pažiūrėjo ir vėl užsimerkė, bet tuojau kaip kažką prisiminęs vėl atsimerkė, sušuko mano vardą, aš jį pavadinau vardu, stipriai apsikabinome, negalėjome sulaikyti ašarų, buvo džiaugsmo ir liūdesio, nes jis man pasakė apie mano tėvo žuvimą, papasakojo visas smulkmenas, kaip tai atsitiko.

Su Cimbleriu ligoninėje išbvome keletą mėnesių, jis jau žinojo,kad yra likęs invalidas. Po kurio laiko mane apžiūrėjusi komisija pripažino tinkamu kariuomenei ir mane pasiuntė į paskirstymo punktą. Ten atvykę atstovai iš visų dalinių rinkosi jiems tinkamus karius savo dalinio papildymui. Skirstymo punktas buvo Čeliabinske. Su Cimbleriu 1947 metais jau po karo susitikome Plungėje, mat mums buvo lemta ten pasimatyti. Tolimesnis mano fronto kelias ėjo per Baltarusiją Gomelio Kalinkovičio miestus, paskui per Lenkiją iki Berlyno, kur dalyvavau Berlyno šturmavimo kovose. Buvau aš žvalgas 10 – ame gvardijos kavalerijos kazokų pulke priklausančiam antrajam Donų kazokų korpusui 3 – iai divizijai, su kuria 1945 m. gegužės 2 –ąją kartu jojome Berlyno gatvėmis. 1945 m. vasario 1 d. Prie Frankfurto prie Oderio buvau sužeistas, gydžiausi Lenkijoje, Lodzės mieste, vėliau mane perkėlė į Bidgoščią. Man buvo sužeistas veidas, nereikėjo gulėti, todėl aš dažnai vaikščiodavau po miestelį. Vieną kartą sutikau žydų moteris, išlaisvintas iš lagerio. Jos buvo tame lageryje, kur gamindavo geležinkelio bėgius ir granatas. Visos buvo apsirengusios kalinių drabužiais. Jos buvo nusilpusios ir sergančios. Jos apsigyveno vieno namo salkoje, galėdamas aš joms padėjau, tik gaila, jų vardų ir pavardžių aš neprisimenu. Viena sakė esanti iš Klaipėdos. Jos nežinojo, kaip bus toliau ir kas jų laukia. Mane vėliau pasiuntė atgal į Lodzę ir aš jų daugiau nesutikau, nežinau jų likimo, aš manau kad kaip daugelis iš lagerių emigravo į užsienio valstybes. Galutinai pasigydęs iš Lodzės grįžau į savo dalinį, kartu iki fronto gyvuliniame vagone vežiau tris išgydytus arklius. Čia Dono kazokų korpuse sulaukiau ilgo ir sunkaus karo pabaigos. Šią datą – 1945 m. gegužės 9 dieną laikau savo antra gimimo diena. Šią dieną pulko trimitininkas trimitavo signalą balnoti arklius ir rikiuotis iš anksto nurodytoje vietoje. Išsirikiavę laukėme savo vado ir spėliojome visokius variantus, kodėl mus čia išrikiavo. Vieni sakė, kad mus perkels, kiti kad mus siūs kovoti su dar likusiais kai kuriais vokiečių daliniais. Bet niekas tikrai nežinojo, nebuvo aišku, kas turi įvykti, taip mums bediskutuojant pamatėme iš tolo kaip mūsų vadas šuoliuoja ant arklio link mūsų ir prieš mus sustojo lyg įdiegtas, patylėjęs kelias sekundes, keistai į mus žiūrėdamas, netikėtai, nemažiau keistu balsu suriko – broliai, karas pasibaigė!, nors mes jau šitos žinios laukėme. Mes atsipeikėję pradėjome šaudyti iš visų turimų ginklų, vienas kitą apkabindami džiaugėmės, kiti iš džiaugsmo netikėdami, kad mirtis praėjo pro šalį, kad išlikome gyvi ir susitiksime su savaisiais, kurie mūsų visą laiką laukė ir pergyveno dėl mūsų. Mūsų džiaugsmas truko labai. Mums vadovybė liepė susirinkti ir rašyti laiškus tiems, kurie mūsų laukė, pranešti jiems, kad esame sveiki gyvi ir tegul mūsų laukia sugrįžtant. Aš parašiau motinai laišką į Sibirą. Iš mano šeimos trys išėjome į frontą, likau aš vienas motinai. Po karo man dar ilgai teko tarnauti Vokietijoje, kaip okupacinėje kariuomenėje Rusų zonoje, dar buvo anglų, amerikiečių, prancūzų zonos. 1947 metų balandžio mėnesį baigėsi mano tarnavimas, trukęs beveik penkis metus Lietuvos ir Rusijos kariuomenėje. Demobilizavausi ir grįžau į gimtąjį miestą Plungę. Čia radau iš Sibiro grįžusią motiną ir tris seseris ir dar keletą šeimų, kurioms buvo lemta išlikti. Buvo žydų, kuriuos per karą išgelbėjo lietuviai. Reikėjo pradėti gyvenimą iš naujo. Vėliau susitvarkęs pradėjau dirbti, pradėjau kurti gyvenimą nuo nulio.

Vėl Plungėje

Dar ėjo karas. Plungę jau buvo užėmusi tarybinė kariuomenė, tai buvo 1944 m. rugsėjo 8 d. Pirmasis žydas, kuris įžengė į Plungę, buvo Berelis Glikmanas. Jis atėjo pas pažįstamą Vaitkienę ir papasakojo, kad jo sūnus Bernardas šiuo metu yra sužeistas ir gydosi ligoninėje toli Rusijoje. Galima suprasti motinos ir kitų šeimos narių džiaugsmą, kada sužinojo apie sūnų ir brolį. Glikmanas turėjo žygiuoti toliau, dar daug miestų buvo vokiečių užimti. Dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Vaitkus Bernardas dabar gyvena Plungėje iš evakuacijos padėjo grįžti įvairiuose Rusijos miestuose ir rajonuose gyvenusias per karą žydų šeimas. Kiti apsigyveno Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir kituose didesniuose miestuose. Į Plungę pirmieji grįžo broliai Pelcai Motelis ir mulė. Vėliau grįžo ir daugiau žydų šeimų. Anksčiau grįžusieji jau buvo truputį susitvarkę, turėjo kur gyventi, jie padėjo tiems, kurie grįžo vėliau. Sugrįžusius iš Rusijos su džiaugsmu sutikdavo jau esantys Plungėje, juk nebuvo pilnai žinoma, kam pavyko išsigelbėti nuo mirties. Kai kurie žydai ėjo pas lietuvius, buvusius kaimynus, klausinėdammi apie išlikusius daiktus. Lietuviai paaiškino, kad vokiečių okupacijos metais likęs bešeimyninis turtas buvo konfiskuojamas ir vietos valdžia savo nuožiūra dalino gyventojams. Žydams priklausiusiuose namuose gyveno lietuvių šeimos, nekilo jokių problemų dėl namų grąžinimo jų tikriems šeimininkams. Tuojau po karo Plungėje buvo nedaug žydų šeimų, todėl aš noriu jas trumpai paminėti ir jas aprašyti.

Mulė ir Motelis PELCAI. Jie pirmieji su savo šeimomis grįžo į Plungę. Motelis dirbo žemės ūkyje, dar prieš karą jis turėjo 5 ha žemės, jis įsigijo arklį, karvę ir visą inventorių, reikalingą žemės ūkiui. Vėliau buvo sukurti kolūkiai ir žmonės buvo suvaryti į kolūkius. Motelį Pelcą išrinko kolūkio pirmininku, nors tų pareigų jis visą laiką kratėsi. Laikai tuo metu buvo neramūs, daug kolūkio pirmininkų buvo nužudyti tų, kurie kovojo prieš tarybinį režimą. Pelco vadovaujamas kolūkis buvo arti Plungės miesto, todėl čia buvo saugiau, žmonės jį gerbė ir mylėjo už jo sugebėjimą tvarkyti, neskriausti žemdirbių ir prašė, kad jis sutiktų ir būtų jų kolūkio pirmininku. Jo žmona Malka su trimis vaikais gyveno Rietavo gatvėje, savo nuosavame name. Ji dirbo universalinėje parduotuvėje pardavėja. Po chirurginės operacijos Motelis Pelcas staiga mirė. Mulė Pelcas buvo vyresnis iš brolių, gyvendamas mieste laikė karvę, pats dirbo Plungės vartotojų kooperatyve supirkimo agentu. Vėliau Mulė išvažiavo į Izraelį, ten sulaukęs senatvės mirė. Etta Slavinienė, jo duktė, jauna mirė Plungėje. Ji buvo visuomeninė veikėja, Plungėje ją visi gerai pažinojo, ją laidojant visos Plungės moksleiviai ir mokytojai ją lydėjo, taip pat daugelio įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Jos motina iš sielvarto greitai buvo paralyžuota ir netrukus mirė. Jos vyras Kalmanas Slavinas dirbo rajono Pramkombinato tiekimo skyriaus viršininku.

Ruvelis CIMBLERIS po karo grįžo antros grupės invalidas. Visą laiką iki išėjimo į pensiją dirbo turgaus direktoriumi, turguje rinkdavo pinigus iš prekiautojų, pardavinėjančių savo prekes. Darbas, kaip invalidui, buvo nesunkus ir atlyginimas neblogas, pridėjus pensiją neblogai gyveno, turėjo savo namą, laikė karvę. Žmona anksčiau nedirbo, augino tris sūnus, vėliau dirbo cheminėje valykloje.

Elija GLIKMANAS. Daug metų buvo našlys. Jo žmona mirė 1927 metais, paliko 5 mažamečiai vaikai, kartu su jais gyveno uošvienė ir padėjo jam auginti vaikus. Jie visi grįžo iš Sibiro, vienas sūnus ten, Sibire mirė. Glikmanas E. buvo seyvo amžiaus, būdamas neraštingas mokėjo penkias ar šešias kalbas, tame tarpe retą kalbą kaip čigonų. Maldas, kurias žydams reikėjo tris kartus dienoje melstis jis mokėjo mintinai. Prisimenu dar prieš karą jis savo vaikų apsuptas namuose dainuodavo senas rusų liaudies dainas, mat jis buvo tarnavęs dar caro kariuomenėje per pirmąjį 1914 metų karą buvo vokiečių nelaisvėje. Vaikai dainuodavo kartu su tėvu, nors žodžių nesuprato. Netrukus po karo uošvienė mirė, vaikai užaugo, sukūrė savo šeimas. Sulaukęs gilios senatvės Elijas Glikmanas čia Plungėje mirė, palaidotas Vilniuje. Elijo duktė Dobkė čia Plungėje ištekėjo už žydo iš Baltarusijos Segalovičiaus, jis buvo statybininkas, dažytojas ir tinkuotojas, dirbo remonto kontoroje. Užaugino dukterį ir sūnų. Jie pasikeitė butais su vilniškiais ir išsikėlė gyventi į Vilnių, o vėliau išvažiavo gyventi į Izraelį kartu su sūnaus šeima. Ten Izraelyje Dobkė staigiai mirė nuo infarkto. Sūnus Motelis vedė čia Plungėje ir gyveno. Dirbo komunalinio ūkio arklininku. Išsiskyręs su pirmąja žmona išvyko gyventi į Vilnių. Ten begyvendamas susipažino su našle iš Minsko, ją vedė ir persikėlė gyventi į Minską. Jo pirmoji žmona ir du sūnūs su šeimomis gyvena Izraelyje. Mirė Vilniuje. Sūnus Berelis, karui pasibaigus, 1945 metais demobilizavosi iš 16 – tosios lietuviškos divizijos grįžo į Plungę ir čia gyveno visą laiką. Aktyviai dalyvavo miestelio sportiniame gyvenime, buvo ledo ritulio komandos vartininkas, futbolo komandos rėmėjas ir sandėlininkas. Dirbo turgaus direkcijoje turgaus mokesčių rinkėju. Buvo vedęs lietuvę žmoną, augino sūnų ir dukrą. Žmona, kol vaikai buvo maži, niekur nedirbo, vėliau pradėjo dirbti konditerinėje parduotuvėje pardavėja. Berelis jaunas, būdamas 68 metų, mirė. Jauniausias Elijo Glikmano sūnus Abromas grįžęs iš Sibiro evakuacijos dirbo Saugumo Plungės skyriuje vertėju. Vėliau įsigijęs vairuotojo specialybę dirbo dujofikacijos kontoroje vairuotoju – dujų specialistu. Jo žmona lietuvė dirbo universalinėje parduotuvėje pardavėja iki pat pensijos. Užaugino vieną dukterį. Išėję į pensiją netrukus išvažiavo į Izraelį, ten gyvena su dukros šeima.

ŠERAS Ice – Mendelis. Buvo iš nedaugelio Plungės žydų, kuris dirbo sunkų ir sveikatai kenksmingą darbą. Jo darbo vietoje visą laiką buvo pilna dulkių ir šalta. Jo darbas buvo presuoti linų atliekas, kiekvienoje kipoje buvo suspausta po 90 kilogramų atliekų, jas reikėjo sukrauti į krūvas viena ant kitos. Ten jis dirbo iki pat savo mirties. Vaikai, sūnus ir duktė su motina išvažiavo gyventi į Izraelį.

Gutė ABROMSONIENĖ. Po karo grįžo iš evakuacijos ir apsigyveno Plungėje. Dirbo kartu su Ice – Mendeliu Šeru prie linų atliekų presavimo ir kratymo tame dulkiname ceche. Darbo vietoje buvo šalta ir dulkina, plačios durys buvo visą laiką atidarytos žiemą ir vasarą, kad transporto mašinos lengvai galėtų įvažiuoti. Jos vyras Henechas buvo kirpėjas, užaugino dvi dukras, duktė Gita gyvena su savo šeima Izraelyje. Pati Gutė dabar jau 80 metų, gyvena Kaune su vyresniaja dukra Fania. Jos vyras mirė Plungėje.

Bencelis OLŠVANGAS. Vienas pirmųjų grįžo į Plungę iš fronto, kaip minėjau grįžo pirmos grupės invalidas. Gyveno nuosavame name, iš vietos savivaldybės gavo kaip karo invalidas, karvę, gavo invalidumo pensiją. Jo namuose žydai slaptai nuo valdžios rinkdavosi melstis. Jo žmona Šeinė niekur nedirbo, kol užaugo sūnus, tada pradėjo dirbti fabrike “Lino audiniai”. Olšvangas dirbo lentpjūvėje sargu, bet labai nesugyveno su tuometiniu direktoriumi ir buvo priverstas iš darbo atsistatydinti. Jo sūnus su dviem vaikais ir žmona išvyko į Izraelį. Motina mirė Plungėje, sūnus labai rūpestingai ir su meile slaugė iki pat jos mirties. Tėvas Benselis Olšvangas mirė keletą metų anksčiau.

Beilė – Lybė ROSTOVSKIENĖ. Į Plungę iš evakuacijos Rusijoje grįžo su septyniais vaikais, vyras Monesas žuvo fronte. Gaunamos pensijos neužteko tokiai gausiai šeimai išlaikyti ir išmaitinti. Rostovskienė buvo priversta suktis pati, kaip anais laikais sakydavo, reikėjo imtis spekuliacijos. Pirkti ir brangiau pardavinėti prekes privertė pats gyvenimas. Bet vaikai augo, išėjo į savo gyvenimą ir pačiai Beileilybei gyvenimas darėsi lengvesnis. Vaikai kūrė savo šeimas, daugelis dabar gyvena Izraelyje. Tik vienas sūnus su savo šeima gyvena Vilniuje ir dar kitas gyvena Vokietijoje. Pati senoji Rostovskienė mirė Plungėje.

Mordechajus – Leizeris BUCHAS. Iš evakuacijos Rusijoje po karo grįžo į Plungę. Čia Plungėje jis atrado savo dukterį Sorkę, kurią per vokiečių okupacijos metus išlaikė lietuvis iš Rietavo Ignas Gintalas. Ji labai gerai kalbėjo lietuviškai žemaičių tarme, visi be žydiško akcento. Buchas buvo batsiuvys, jis pradėjo dirbti buvusiame pramkombinate avalynės remonto dirbtuvėje. Vėliau kartu su dukra išvažiavo gyventi į Izraelį. Ten, Izraelyje jis mirė. Dukra su vyru ir vaikais ten gyvena.

Šija MICHELZONAS. Po karo grįžęs iš Rusijos apsigyveno Plungėje kartu su žmona, vaikų jie neturėjo. Pasiėmė auginti savo giminaitę, kurios tėvų šeimoje buvo daug vaikų ir tėvams buvo sunku juos išlaikyti. Pas Michelzonus ji užaugo, vadino juos savo tėvais. Po grįžimo iš evakuacijos duktė Dobkė susipažino su kariškiu Gurevičiumi ir už jo ištekėjo. Jie išvyko gyventi į Vilnių, ten Dobkė jauna mirė. Gurevičius su vaikais emigravo į Izraelį.

Alteris CHAVESAS. Jis buvo geras siuvėjas, apsigyvenęs Plungėje darbo netrūko, siuvo karininkams ir civiliams gyventojams. Gyveno neblogai, tik buvo silpnos sveikatos. Žmona jį labai gerai prižiūrėjo, saugojo nuo pervargimo, virė labai skaniai valgyti. Turėjo du vaikus: sūnų ir dukterį. Plungėje gyvendamas neblogai uždirbdavo, todėl atsiradus galimybei pasistatė Vilniuje kooperatinį butą ir išsikėlė ten gyventi. Duktė ištekėjo, o sūnus liko senbernis. Abu senieji Chavesai mirė Vilniuje.

Michelis MINSTERIS karo metu kovojo 16 –oje lietuviškoje divizijoje, buvo sužeistas, tuojau po karo grįžo gyvent į Plungę. Būdamas geras siuvėjas darbo turėjo užtenkamai, daug metų vadovavo siuvimo cechui. Jo žmona niekur nedirbo. Pats Minsteris dar buvo garsus kaip geras muzikantas, jis grojo smuiku ir gražiai dainavo. Visada su šypsena veide. Dalyvavo įvairiuose koncertuose ir šokių vakaruose. Turėjo tris sūnus, jie visi atsigimę į tėvą buvo muzikantai. Jo žmona buvo labai gera šeimininkė, skaniai virdavo valgyti, pas ją visada būdavo iškepta skanaus pyrago, mėgo visus gausiai vaišinti. Vienas sūnus emigravo su šeima į Izraelį ir ten avarijoje žuvo. Vėliau Minsteris su dviem sūnumis ir žmona išvažiavo gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Apsigyveno Niujorke.

Mejeris ROSTOVSKIS po karo gyveno Plungėje, buvo vienišas, neturėjo šeimos, giminių. Buvo neblogas siuvėjas. Per karą buvo mobilizuotas į 16 –tą lietuvišką diviziją, kritiškai pakalbėjęs prieš tarybinę santvarką buvo tribunolo nuteistas 10 – čiai metų lagerio. Atsėdėjęs 10 metų grįžo į Plungę. Jo artimieji, motina ir broliai apsigyveno Vilniuje ir iš ten emigravo į Izraelį. Jis taip pat neilgai gyveno Plungėje, išvažiavo į JAV, apsigyveno Los Andžele, ten dirbo dažytoju, ten ir mirė.

Icikas CIVJE. 1941 metais birželio 14 d. su kitomis keturiomis žydų šeimomis buvo išvežtas į Sibirą. Iki karo Plungėje buvo sukarintos žydų organizacijos “Beita” Plungės skyriaus vadas. Už tai buvo ištremtas. Iš Norilsko jis grįžo po karo į Plungę. Dirbo prekybos kioske pardavėju. Dar uždarbiavo nelegaliai skersdamas gyvulius ir pardavinėjo mėsą . Visa tai reikėjo daryti slaptai, nes bet kokia komercija buvo tuomet draudžiama… Savo nepasitenkinimą tarybine valdžia reiškė atvirai pokalbiuose su draugais ir pažįstamais, net valstybės vyrų akivaizdoje. Jo žmona niekur nedirbo, augino du vaikus. Kai atsirado galimybė išvykti iš tarybų sąjungos, jis painaudojo ta galimybe ir išvyko gyventi į Izraelį. Į atsisveikinimo vakaronę jis pakvietė saugumo komiteto šefą, bet žinoma tas neatėjo. Galima spėti, kad tas kvietimas buvo tyčinis.

Benas KARABELNIKAS buvęs žydų organizacijos “Šaumer Hacoir” (jaunasis sargas) vadas. Po karo grįžęs iš 16 lietuviškos divizijos, kur tarnavo leitenantu. Dirbo įvairiose vietose, buvo rajono laikraščio (tada vadinosi “Kibirkštis”) redaktoriaus pavaduotojas, kurį laiką dirbo partijos rajono komitete. Plungėje buvo gerbiamas žmogus, turėjo didelį autoritetą ir neblogą išsilavinimą. Jo žmona dirbo parduotuvėje vedėja. Užaugino du sūnus, kurie anksčiau už tėvus emigravo į Izraelį. Paskutiniu laiku Plungėje dirbo kooperatyvo paruošų kontoros direktoriumi, vėliau išsikėlė gyventi į Vilnių, iš ten išvažiavo į Izraelį.

Taubė BUNKIENĖ. Mano mama su trimis dukterimis po karo grįžo iš Sibiro, kadangi savo namo neturėjo, joms skyrė komunalinį butą. Vyresnioji duktė Dina pradėjo dirbti universalinėje parduotuvėje pardavėja, kita duktė Hena dirbo komunalinio ūkio namų valdyboje buhaltere. Vėliau išvyko dirbti į Vilnių, ten ištekėjo. Mano mama gavo žuvusio vyro išlaikytinės pensiją, niekur nedirbo, padėjo dukrai Dinai auginti vaikus. Mama 1972 metais su anūke Golda emigravo į Izraelį. Vėliau išvažiavo ir duktė Hena su dukterimis ir vyru 1975 metais į Izraelį, išvažiavo ir duktė Dina su vyru. Mano mama ir sesuo Dina Izraelyje mirė.

Joselis BUNKA. Karo tarnybą baigiau Vokietijoje, demobilizavausi ir parvykau gyventi į Plungę, kur jau gyveno mama su seserimis. Pradėjau dirbti komunaliniame ūkyje, vėlaiu perėjau į pramkombinatą, ten dirbau šaltkalviu. Kada pasikeitė pramkombinato darbo profilis, pradėjo gaminti daug medžio drožinių ir suvenyrų, man pavedė organizuoti suvenyrų gamybą iš medžio. Man buvo pavaldūs visi žemaitijos suvenyrų gamybos cechai ir individualūs gamintojai. Dar prieš karą aš mokiausi staliaus amato, tai medžio darbai man buvo nesvetimi, prisiminiau vaikystės pomėgį paišyti ir drožinėti. Sena jaunystės svajonė tapti dailininku ar skulptoriumi taip ir neišsipildė. Dabar atsidėjau medžio drožiniams. Pradėjau kurti medžio skulptūras, sukūriau nemažai darbų, yra rengiamos mano darbų parodos. Draugų, laiudies meistrų padedamas sukūriau “Kaušėnų memorialą”. Ten, kur sušaudyta 1800 Plungės žydų, pastatytos medžio skulptūros, pažymi žydų kančios vietą. Plungės rajone yra 9 – ni tokie masiniai kapai, visur pastatyti paminklai.

Jankelis PIKERIS. Tai buvo žmogus su dideliu humoro jausmu, mokėjo daug anekdotų, pasakojimų, įdomiai ir gražiai juos pasakodavo. Dirbo Plungėje parduotuvės vedėju. Ta parduotuvė visame mieste taip ir buvo vadinama “Pikerio parduotuvė”, joje dar buvo prekiaujama pagal kortelių sistemą, kuri veikė po karo iki 1947 metų. Jo žmona niekur nedirbo, augino tris sūnus. Labai norėjo išvažiuoti į Izraelį, kad būtų lengviau, anksčiau išvažiavo į Vilnių, paskui emigravo į Izraelį, ten parašė knygą apie savo gyvenimą kare ir evakuacijoje.

Froimas FIŠAS ir jo žmona buvo jau senyvo amžiaus žmonės. Abudu niekur nedirbo, gavo senatvės ir žuvusių fronte sūnų pensijas. Vienas jų sūnu sgyveno Rusijoje, kitas 1 – os grupės invalidas be kojos su šeima gyveno Vilniuje. Viena duktė gyveno Klaipėdoje, kita ištekėjo ir gyveno su tėvais Plungėje. Vėliau Froimas Fišas išvažiavo gyventi į Vilnių, ten abu ir mirė.

Zelikas RILAS. Karo laike tarnavo 16 – oje divizijoje. Po karo grįžo į Plungę, dirbo pramoninių prekių parduotuvės vedėju, vėliau mėsos parduotuvės vedėju. Gyveno gerai, nes dirbantys prekyboje turėjo didesnes pajamas negu eiliniai darbuotojai. Žmona niekur nedirbo. Susitaupę kiek pinigų, Vilniiuje pasistatė kooperatinį butą ir išvyko ten gyventi. Jau gyveant Vilniuje, vienas sūnus tarnaudamas tarybinėje kariuomenėje, žuvo. Neužilgo Z. Rilas mirė Vilniuje. Žmona su dukra ir sūnumi išvažiavo į Izraelį.

Chackeris ŠERAS su žmona ir dviem vaikais dvynukais atvažiavo iš Vilniaus, kur jie grįžę po karo iš evakuacijos gyveno. Jis buvo prieš karą buvęs komjaunuolis ir turėjo nemažas privilegijas, tiktai ta nelaimė, kad buvo baigęs tik dvi mokyklos klases, buvo mažaraštis. Kaip buvusiam komjaunuoliui ir partijos nariui, jam tas nebuvo kliūtis, dirbo partijos komiteto ūkio dalies vedėju, vėliau jį paskyrė pramonės kombinato direktoriumi. Nors su tokiu išsilavinimu, bet žmogus tais laikais būdamas partijos narys negalėjo vadovauti gamybai, visi planai numatyti iš aukštesnių vadovų, reikėjo tik vykdyti. Vėliau jis buvo perkeltas dirbti į Šilutę, bet ten neilgai pabuvęs atsisakė, toliau dirbo Klaipėdoje sargu. Iš Klaipėdos su žmona, vaikų šeimomis išvažiavo į Izraelį. Iš Izraelio persikėlė gyventi į Vokietiją, kur gyveno žmonos brolis. Po kiek laiko Vokietijoje jis mirė. Žmona su vaikais gyvena Vokietijoje. Duktė yra ištekėjusi už Plateliškio lietuvio.

Leibas ORLIANSKIS. Dirbo rajono komunalinio ūkio skyriaus vedėju. Buvo geras darbų organizatorius. Plungėje po karo pirmas namas pastatytas jo pastangomis. Iš Plungės darbininkai buvo komandiruojami į Vilnių statybos darbams. Jam vadovaujant Plungės rajonas dažnai gaudavo pagyrimo ir garbės raštus. Vėliau dirbo pramkombinato direktoriumi, jis išplėtė kombinato gamybą, pastatė naujų cechų, padidino ir atnaujino asortimentą. Su žmona gyveno nuosavame name. Vaikų neturėjo. Vėliau persikėlė gyventi į Vilnių. Mėgino nelegaliai išvykti į Izraelį, bet buvo sulaikytas ir nuteistas 15 metų kalėjimo. Po įkalinimo greitai išvažiavo į Izraelį, ten jau gyveno jo brolis su šeima.

Judelis FIŠERIS. Po evakuacijos iš Rusijos abudu su žmona dirbo pramonės kombinate. Ji – vyriausia buhaltere, jis – karšimo cecho meistru, buvo geras darbų organizatorius, suremontavo ir patobulino karšimo ir verpimo mašinas. Augino du sūnus ir dukterį. Norėdami kaip galima greičiau išvažiuoti į Izraelį persikėlė gyventi į Vilnių. Ten gana ilgai išgyveno, kol pasitaikė proga išvykti iš Lietuvos.

Joselis ODESAS. Atvažiavęs iš Rusijos po karo apsigyveno Plungėje, vedė, jo žmona per karą išgyveno Lietuvoje, ją išlaikė kaime lietuviai. Jis dirbo kooperatyvo parduotuvėje, iš pradžių kioske pardavinėjo žibalą, o vėliau dirbo baldų parduotuvėje. Žmona, labai gabi darbuotoja, išmoko siūti skrybėlaites ir ilgai dirbo siūvykloje iki kol persikėlė gyventi į Vilnių. Iš provincijos nebuvo galimybės gauti leidimą važiavimui į Izraelį, todėl visi, norintys emigruoti iš Plungės, stengėsi išvažiuoti į Vilnių, kad iš ten galėtų važiuoti iš Lietuvos. Odesų šeima irgi išsikėlė gyventi į Vilnių, o vėliau visai išvažiavo iš Lietuvos. Jie turėjo dvi dukras, iškarto su tėvais išvažiavo viena duktė, po kelių metų ir antroji duktė su savo šeima. Dabar visi gyvena JAV.

Icikas POZINAS. Jis ir jo žmona dirbo prekyboje, jis prekybinėje bazėji, ji – baldų parduotuvėje. Dar prieš karą, patikėję tarybine agitacija, slaptai išbėgo iš Lietuvos į Rusiją, ten nuvažiavo iki kuriamos žydų autonominės respublikos Birbidžane, galvojo, kad ten tikrai visos tautos gyvena taikiai ir laimingai. Bet skaudžiai apsiriko, juos ten įtarinėjo ir persekiojo kaip šnipus iš pribaltikos, nuo represijos ir sunaikinimo juos išgelbėjo prasidėjęs karas. Po karo grįžo į gimtąjį miestą Lietuvoje, čia gyveno, kol išvyko į Izraelį. Žmona mirė Plungėje. Sūnus ilgai dirbo Vilniuje didelės gamyklos vyr. Inžinieriumi, vėliau išvažiavo. Čia, Lietuvoje, jis buvo vienas iš žydų bendruomenės steigėjų ir vadovų.

Tevjė GROLMANAS. Iš karo grįžo invalidas, gaudavo invalidumo pensiją ir niekur nedirbo. Žmona dirbo prekyboje, augino sūnų ir dukterį. Gyveno Rietavo gatvėje, nuosavame name. Vieną dieną gatvėje kilo skandalas, vaikai ir suaugę lietuviai fanatiškai šaukė, kad Grolmanai pagavę lietuvių vaiką. Subėgo daug žmonių, šaukė ir stumdėsi prie Grolmano namo. Vaiką atrado žaidžiantį kitame kieme toliau nuo namų. Po to atsitikimo Grolmanai su vaikais išvažiavo gyventi į Šiaulius, o vėliau emigravo į Izraelį kartu su vaikais.

Maušas ZALKINOVIČIUS ir jo žmona, kaip sakoma, jau buvo metuose. Po karo iš Rusijos grįžo su dviem sūnumis ir dukra į Plungę. Čia pradėjo dirbti kariškoje parduotuvėje vedėju, sūnūs buvo irgi prekybininkai, duktė ištekėjo už Karabelniko. Kol užaugo vaikai, du sūnūs, niekur nedirbo, vėliau pradėjo dirbti pardavėja universalinėje parduotuvėje. Iš Sibiro tremties grįžo Rachilė Mecaitė, ji norėjo susituokti su Zalkinovičiaus sūnumi Leibu, bet pasirodė, kad ji neturi tarybinio paso, nes iš Sibiro išvažiavo nelegaliai be leidimo. Nepadėjo jokie prašymai ir įrodinėjimai, ji turėjo grįžti į Sibirą pas tėvus. Leiba važiavo su ja kartu, ten Sibire susituokę ir pagyvenę kurį laiką Sibire sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Iš ten emigravo į Izraelį. Jaunesnis sūnus Vulfas vedė, apsigyveno Plungėje, užaugino dvi dukras ir dabar tebegyvena Plungėje. Senieji Zalkinovičiai visą laiką gyveno Plungėje. Žmona mirė dar anksčiau už jį, pats Mauša iki pat savo mirties dirbo prekyboje.

Sauelis HIRZONAS. Pagyvenęs žmogus, silpnos sveikatos, gyveno su suaugusiais vaikais ir žmona. Jis pats ir žmona buvo pensininkai ir niekur nedirbo. Sūnus Leibas dirbo kooperatyve paruošų skyriuje kartu su Mule Pelcu. Jie supirkinėdavo iš kolūkiečių ir šiaip žemdirbių visus žemės ūkio produktus ir pristatydavo kooperatyvo parduotuvėms. Kada atsirado galimybė Lenkijos piliečiams išvažiuoti iš Lietuvos, Leibas Hirzonas susipažino su moterimi, kuri buvo Lenkijos pilietė, apsivedė su ja ir, kaip jos vyras, emigravo į Lenkiją, o iš ten į Izraelį. Jų santuoka buvo tik dėl išvažiavimo. Izraelyje jie išsiskyrė ir Hirzonas išvyko gyventi į Kanadą. Pas jį iš Vilniaus atvažiavo jo sesuo su šeima. Senasis Hirzonas ir jo žmona mirė Lietuvoje. Leiba Hirzonas Kanadoje mirė, pagal jo prašymą jis buvo atvežtas ir palaidotas Izraelyje.

Motelis REZNIKAS. Iš evakuacijos grįžęs apsigyveno Plungėje, dirbo aulininku batų dirbtuvėje. Buvo geras specialistas, visų darbuotojų mėgiamas, su visais draugiškas. Jo žmona po sunkios ligos buvo paralyžuota. Nenorėdama būti vyrui ir sūnui našta, bandė nusižudyti. Ją išgelbėjo, bet po neilgo laiko vistiek mirė. Reznikas su sūnumi emigravo į Izraelį. Ten jį ištiko nelaimė, būdamas darbo vietoje žuvo.

Taube – Zelde HIRZONIENĖ. Pirmomis karo dienomis ji su savo dviem sūnumis pabėgo iš Plungės į Rusiją. Vienas sūnus kariaudamas lietuviškoje 16 – oje divizijoje žuvo, su antru sūnumi po karo grįžo į Plungę. Šis sūnus ne visai sveikas, buvo silpno protelio, labai ramus, paklusnus motinai. Užsidirbti pragyvenimui vertėsi smulkia prekyba, nešiodamas po artimus nuo miesto kaimus smulkias prekes, kurias pardavęs, užsidirbdavo kelis rublius. Taip bevaikščiodamas po kaimus vieną kartą užėjo į namą, kuriame buvo miškiniai. Namiškiai jį gerai pažinojo, įtikinėjo iš miško atėjusius, kad jis jų neišduos, pats jų prašėsi ir prižadėjo niekam nesakyti. Tik sužvėrėję miško broliai nutarė jį nužudyti. Išsivedę į mišką, pririšę prie medžio jį visaip kankino, jo klaikų šauksmą girdėjo aplinkiniuose kaimuose gyvenę žmonės. Kitą rytą jį rado prie medžio pririštą, visą žaizdotą, kruviną nušautą. Fiziškai tai buvo augalotas 2 metrų ūgio vyras. Motina labai pergyveno dėl žiauraus nužudymo, pasiligojo ir greitai mirė.

Cipora BANKAITĖ. Po karo į Plungę grįžo vieniša, jos brolis liko gyventi Vilniuje. Iš ten greitai su visa šeima emigravo į JAV. Pati Cipora buvo didelė Plungės miesto žydų patriotė, savo šeimos neturėjo. Rūpinosi kitais žmonėmis. Neužilgo po brolio ir pati išvažiavo į Izraelį. Ten gyvendama neužmiršta savo gimtosios Plungės, rašo laiškus ir vis klausinėja apie pasikeitimus ir gyvenimą Plungėje. Džiaugiasi, kad sutvarkėme senąsias žydų kapines ir sušaudytų žydų kapavietes. Džiaugiasi dėl sukurto žydų memorialo didžiausiame Plungės rajone žydų kapinyne Kaušėnuose. Pati yra ligota, jau senyvo amžiaus ir nepajėgia pati aplankyti Plungės, tik palaiko ryšius per savo laiškus.

Šaja ODESAS. Invalidas iš vaikystės, nesveikos ranka ir viena koja, mieste jį pravardžiuodavo “Kašaja”, jo tėvas buvo vežikas. Neįtikėtina, kaip jis vienas pabėgo iš Plungės ir atsidūrė Rusijos gilumoje, visa jo šeima – tėvai, broliai ir seserys – liko Plungėje ir yra sušaudyti. Kaip jis išgyveno tuos karo metus, nes dirbti nieko kaip invalidas negalėjo. Po karo gyvendamas Plungėje vertėsi smulkia spekuliacija – prekyba, pardavinėjo cigaretes, mieles, įvairius prieskonius, tas prekes, kurių dažnai pritrūkdavo parduotuvėse. Milicijos jis nebijojo, o ir jie invalido negaudė. Mėgo išgerti stikliuką degtinės, kurios nusipirkdavo iš savo uždarbio. Maistui jis mažai pinigų išleisdavo, nes jį valgydindavo Plungės žydai, pas kuriuos jis ateidavo paskirtomis savaitės dienomis. Kiti ir samagonu pavaišindavo, nes žinojo jo pomėgį. Susirgo ir mirė dar jaunas čia, Plungėje.

Ruvelis DIMONTAS. Išliko vienas iš savo didelės šeimos. Kartu su mano šeima grįžo iš Sibiro, nes ten gyveno viename kolūkyje. Buvo jaunas ir karo tarnyba jo nelietė, mama jį globojo. Plungėje dirbo kooperatyve kroviku, vežiojo prekes į parduotuves. Vedė mergaitę iš Šiaulių ir turėjo du sūnus. Staiga stipriai susirgo ir niekam nesitikint mirė. Visi Plungės žydeliai stebėjosi, kaip nuo tokios ligos stiprus vyras galėjo numirti. Žmona su vaikais išvažiavo atgal į Šiaulius pas tėvus.

Judiškė FIŠIENĖ. Visus karo metus gyveno Rusijoje. Po karo grįžo į Plungę su motina ir dukterimi. Vyras liko gyventi Vilniuje, išsiskyręs vedė kitą moterį. Ji niekur nedirbo, vertėsi smulkia prekyba, kaip tada vadino, spekuliacija. Prisibijojo vietinės milicijos ir kaimynų. Mokėjo save apsaugoti nuo piktų valdininkų, mokėjo duoklę, kam skaitė reikalinga. Taip ji gyveno su dukra, kol ši ištekėjo už Plungiškio Rostovskio, paskui visi išvažiavo gyventi į Vilnių. Mirė Judiškė Vilniuje.

Sorė – Jauzele LEVINSONIENĖ. Parvyko iš evakuacijos ir gyveno Plungėje viena, jos sūnus žuvo kare. Buvo jau senyvo amžiaus, gaudavo pensiją, kaip žuvusio sūnaus išlaikoma. Lietuviai ją vadino “Šorke”. Ji pardavinėdavo savo pagamintus skanėstus iš morkų, aguonų ir dar kitų. Vaikai ir suaugę mielai pirkdavo tuos saldumynus. Buvo žinoma visoje Plungėje. Vasarą ji ištisomis dienomis sėdėdavo prie savo namelio ir pardavinėdavo savo saldumynus. Dabar ši gatvė kur ji gyveno, mano iniciatyva pavadinta Sinagogų gatve, čia yra išlikusios trys žydų sinagogos, dvi mūrinės ir viena medinė. Kai tik buvo leista žydams emigruoti iš Lietuvos, su pirmąja emigrantų banga Levinsonienė išvažiavo į Izraelį pas savo dukterį. Ten jos duktė gyveno dar prieš karą, kare su arabais ji buvo netekusi rankos. Izraelyje Levinsonienė gyveno neilgai, tik kelis mėnesius, tenai ji pas savo dukterį mirė.

Baseve AKUMIENĖ. Panašiai kaip ir Leninsonienė ji pragyveno iš smulkios prekybos uogomis, vaisiais ir visokiais prieskoniais. Turėjo vieną sūnų, kuris dirbo namų valdyboje, padėjo motinai, tuo pačiu mokėsi vakarinėje mokykloje. Jos vyras dar prieš karą buvo miręs. Sūnų užaugino viena. Karo metus praleido evakuacijoje Kaukaze, kur buvo labai sunku. Po karo tuojau sugrįžo į Plungę. Turėjo savo namelį. Sūnus Leizeris Plungėje baigė septynias klases ir išvažiavo į Kauną, ten mokėsi statybos technikume. Susipažino su medicinos studente, ją vedė ir apsigyveno Kaune, motiną pasikvietė gyventi pas save į Kauną. Tenai ji ir mirė. Leizeris su žmona ir vaikais išvažiavo į Izraelį.

Velvelis BELKINDAS. Jis gimęs ir iki karo gyveno Alsėdžių miestelyje, pirmomis karo dienomis pasitraukė į rytus. Vėliau tarnavo 16 letuviškoje divizijoje, perėjo visą frontą. Jo žmoną su motina ir dar kelis žydus per visą karą išslapstė lietuviai kaimiečiai Kareiva Pranas, Gadeikytė Julija ir kiti jų pagalbininkai. Pranas Kareiva pasakojo, kad kiti jo slepiami žydai norėjo nusižudyti , negalėjo pergyventi psichinio spaudimo galvodami, kad per juos visiems gresia mirtis. Po karo gyveno Plungėje, mokėsi, dirbo raikopsąjungoje, vėliau buvo paskirtas ten pirmininku. Bedirbdamas baigė prekybos technikumą. Užaugino sūnų ir dukterį. Vaikai baigė studijas Vilniuje. Kaip geras ir sumanus darbuotojas, buvo perkeltas dirbti į Vilnių. Iš Vilnius sūnus, geras ekonomistas, išvyko gyventi į Ameriką, po kurio laiko tėvas Belkindas su dukros šeima taip pat išvažiavo į Ameriką. Jo žmona ir uošvienė mirė Vilniuje.

Ruvelis MALERIS gyveno po karo Plungėje, dirbo mašinų traktorių stoties direktoriumi. Jo žmona buvo mokytoja, augino dvi dukteris. Jis su šeima emigravo į Kanadą. Ten dukterys baigė mokslus. Viena jų yra poetė, ji rašo lietuviškai. Jos kūrinius verčia į Hebrajų kalbą ir jie yra gerai žinomi Izraelyje.

JAŠČINAS. Jis buvo gimęs ir augęs Baltarusijoje. Plungėje vedė Rostovskaitę Temą ir čia apsigyveno. Jis buvo geras mechanikas, dirbo kolūkyje ir buvo laikomas vienu geriausių mechanikų. Bendradarbiai vadindavo jį geros širdies, tyliu, mylinčiu vyru ir tėvu. Augino du sūnus. Visa šeima išvyko į Izraelį. Jaščinas mirė jaunas Izraelyje.

Visi žydai visaip stengėsi išvažiuoti iš Tarybų Sąjungos. Vieniems gerai pasisekė emigruoti per Lenkiją, kitiems sudarant fiktyvias santuokas, o buvo tokių, kuriems tekdavo skaudžiai nukentėti. Viena moteris su dukra sutarė, aišku už tam tikrą atlyginimą, kad jas nuvežtų į Ameriką. Kelionė buvo numatyta lėktuvu, sutartu laiku jos atėjo prie lėktuvo ir buvo saugumo sulaikytos. Pasirodo, lakūnas jas išdavė, kartu su jomis suėmė ir dar vieną žydą, norėjusį su jomis kartu skristi. Jie visi buvo nuteisti laisvės atėmimu. Jos vyras dėl šių įvykių labai sielojosi, visą kaltę prisiėmė sau, laukdamas teismo proceso, pasikorė. Bet atlikusios bausmę moterys vistiek išvažiavo į Izraelį.

Prasidėjo vadinama didžioji migracija. Beveik visi Plungės žydai ir kitur gyvenantys plungiškiai žydai visuose miestuose ir miesteliuose sukruto ruoštis važiavimui iš Tarybų Sąjungos. Visi važiavo į Izraelį, tiktai kelios šeimos pasuko į kitas užsienio valstybes. Vis mažėjo žydų Plungėje ir visoje Lietuvoje. Daugelis žydų po karo suprato, kad jų vieta tik Izraelyje ir tik ten žydai apsaugoti nuo asimiliacijos ir antisemitizmo, kad reikia statyti ir stiprinti savo istorinę tėvynę, saugoti jos nepriklausomybę, tuo pačiu neužmiršti savo gimtosios vietos Lietuvoje, kur esame gimę ir augę. Be mūsų niekas Izraelio nepadarys stipria valstybe. Deja, dar daug žydų to nesupranta, vyksta į kitus kraštus, visą darbą palikdami kitiems, o patys vyksta vėl į diasporą, kur jie nėra apsaugoti nuo antisemitizmo ir kitų persekiojimų. 1950 metais Plungėje gyveno 138 žydai, o 1970 buvo likę tik 45, šiuo metu Plungėje gyvena tik keli žydai. Gali atsitikti taip, kad Plungėje liks tik vienas žydas, kuris dėl įvairių priežaščių negali išvykti gyventi į Izraelį. Aš įsitikinęs, kad taip bus. Tai yra pabaiga. Jau nebeliko kas pratestų Plungės žydų istoriją. Mes esame paskutinieji, kurie atminė ir papasakojo Plungės žydų istoriją, apie žydų gyvenimą, buvusį čia šimtmečius, gyvenimą šalia lietuvių nuo pat pirmųjų žydų atsiradimo Plungėje iki paskutiniojo Plungės žydų bendruomenės nario, bendruomenės, kuri nustojo egzistavusi. Čia amžinam poilsiui pasiliko viso 2236 Plungės žydai, kurie guli kalneliuose, miškuose, dešimtyje masinių žydų žudynių vietose. Senosiose žydų kapinėse iš naujo atvežti stovi 84 akmeniniai paminklai, pastatyti į tą pačią vietą, kur dar nebuvo pastatų (dalyje kapinių pastatyta vidurinė mokykla). Paminkliniai akmenys ir skulptūros pastatyti visose masinio žydų genocido kapinėse, stovės šimtmečius ir bus liudininkai, kad čia kadaise gyveno didelė žydų bendruomenė, taip pat primins apie hitlerininkų ir jų vietinių pagalbininkų sunaikintą žydų tautą.

Paskutinė istorijos dalis

Kaušėnų memorialo sukūrimas

Šiandien memorialas žinomas ne tik Lietuvoje, kaip vienintelis tokio pobūdžio memorialas Lietuvos rajonuose. Jis žinomas toli už Lietuvos ribų daugelyje valstybių. Čia atvyksta ekskursijos pavieniais asmenimis ir grupėmis. Atsilanko čia žydai iš viso pasaulio šalių, jau buvo iš Amerikos, Anglijos, Kanados, Izraelio, Vokietijos, Australijos net iš Zimbabvės ir Korėjos. Atvažiuoja ne tik tie, kurie patys kilę iš Lietuvos, arba jų tėvai ar seneliai savo jaunystėje yra emigravę iš Plungės, arba patys būdami vaikai su tėvais išvyko iš Plungės, bet atvyksta tie, kurių niekas neriša su Žemaitijos kraštu ir Plunge. Tiesiog girdėjo iš čia buvusių, kad Plungėje yra toks memorialas ir nori jį pamatyti.

Po karo, grįžę į Plungę žydai pamatė, kad Kaušėnų kapinės, kur palaidoti sušaudyti Plungės žydai yra labai blogame stovyje, duobės išraustos, iškasinėtos, žemės paviršiuje voliojasi žmonių kaukolės ir kiti kaulai, matyt vietiniai vandalai ieškojo auksinių dantų. Žydai duobes užlygino… sutvarkė, bet duobių rausimas kartojosi. Tada žydai kreipėsi į rajono valdžią prašydami, kad sutvarkytų kapavietes, kad nebūtų niekinamas niekuo nekaltų žmonių atminimas. Pradžia buvo sunki, nebuvo tam numatytų lėšų. Tik po kelių metų kapinės buvo sutvarkytos, visas plotas aptvertas, apcementuotos duobės, pasodinta gėlių ir kapinės reguliariai prižiūrimos. Žydai savo tarpe surinko pinigų ir 1952 metais pastatė paminklą su užrašais trimis kalbomis: lietuvių, žydų ir rusų, kad čia yra palaidoti 1800 sušaudytų Plungės apylinkės žydų. Man visą laiką nedavė ramybės, kad aš dar būdamas fronte pasižadėjau, jeigu liksiu gyvas, sutvarkyti kapines, įamžinti žydų žuvimo vietos atminimą. Grįžęs iš Vokietijos, kur po karo pabaigos tarnavau kariuomenėje iki 1947 metų, pradėjau rūpintis kapinių tvarkymu. Vaikščiojau pas visus rajono viršininkus, visur gaudavau vienodą atsakymą, kad visose žudynių vietose valdžia pastatys paminklus. Ne visi iš karto, bet paminklai buvo pastatyti su užrašais lietuvių ir rusų kalba, kad čia palaidoti sušaudyti tarybiniai piliečiai, nė žodžio, kad čia guli vieni žydai. Kada keliose vietose buvo pastatyti paminklai, apie mano rūpesčius sužinojo Šateikių apylinkės pirmininkas Juozas Valauskas, 1976 metais atėjo pas mane ir prašė, kad prie Šateikių miestelio, miške sušaudytiems šimtui žydų iš Salantų pastatytumėm medinę skulptūrą, ten sušaudymo vietoje yra tik lentelė su užrašu apie tarybinius piliečius, pati kapavietė sulyginta su žeme. Tuomet aš dirbau kūrybinėje stovykloje Šilutės rajone Pašyšių kaime. Tada ten darėme kolūkiui skulptūras. Tada buvęs direktorius V. Šlekonis leido ir pritarė tokiam darbui, aš per buvimo laiką kūrybinėje stovykloje sukūriau skulptūrą, vaizduojančią žmogų surištomis rankomis, suplėšytais drabužiais, apie keturis metrus aukščio. Kada Valauskas atvažiavo skulptūros parsivežti, nustebo, kad skulptūra didelė ir labai graži, jis manė kad padarysiu mažą iš ąžuolo paminkliuką tik su užrašais. Aš, naudodamasis proga bandžiau įgyvendinti mano plano pradžią, pamatyti, ką pasakys vietos valdžia ir tada, jeigu sutiks ir leis, tada bandysiu pastatyti mano sumanytą Kaušėnų memorialą. Valdžia, sužinojusi, kad padaryta skulptūra žydų žudynių vietoms įamžinti, žadama pastatyti Šateikiuose, tuomet buvęs vykd. Komiteto pirmininko pavaduotojas slapčia nieko neinformavęs pastatė tą paminklą, matyti bijojo, kad šį įvykį atžymėti nesusirinktų daug žmonių. Kitą dieną man paskambino pirmininkas Valauskas ir apgailestavo dėl skuboto darbo. Nebuvo sutvarkytas kelias privažiavimui į kapinaites, neužbaigta aptverti pačias kapinaites, nepasodintos gėlės. Visi šie darbai atlikti vėliau, jie padaryti J. Valausko pastangomis.

Praėjo nedaug laiko, bendradarbiai padarė skulptūras daryti memorialui slapčia, nes kiek kreipiausi dėl leidimo, gaudavau atsakymą, kad ta vieta jau yra pažymėta, 1952 m. pastatytas paminklas ir nieko ten daugiau nereikia. Parsivežiau į savo sodą ąžuolinį rąstą ir pradėjau kurti grupinę skulptūrą, kur vaizduojama visa sušaudyta šeima, kurių daug Kaušėnuose buvo sušaudyta. Skulptūra vaizdavo motiną ir tėvą ant rankų laikančius kūdikį, aplink juos dar keturi vaikai. Visi atrodė kaip išaugę iš ąžuolo kamieno apačioje tarp šaknų ir lapų lietuvių ir žydų kalbomis užrašyta “GIMĘ GYVENTI”. Skulptūrą padaręs nuėjau pas tą patį pirmininką A. Vindašių. Jis mano nuostabai pasakė, kad nori pamatyti šią skulptūrą. Buvo pietų metas, pasikvietęs savo vairuotoją liepė mus nuvežti į mano sodą, kur buvo padarytoji skulptūra. Pirmininkas, kaip meno žinovas, mano darbą gerai įvertino ir pasakė, kad galiu ją statyti Kaušėnuose. Tai buvo 1986 metais pirmoji būsimojo memorialo skulptūra, vėliau sutarėme su pirmininku, kad galima statyti kiek norime skulptūrų ir dar pažadėjo kiek tik galės padėti šiame darbe. Tada pasidarė lengviau įgyvendinti mano planą sukurti memorialą. Kelis metus dirbau vienas, per tą laiką sukūriau tris skulptūras ir pamačiau, kad vienam teks ilgai užtrukti. Tada pakalbėjau su kolegomis tautodailininkais, paprašiau, kad man pagelbėtų įgyvendinti savo sumanytą darbą. Savo darbu prisidėjo tautodailininkai Kuodis J., Žalgiris A., Stumbras V., Ambraška S., Černiauskas L., Riauba E., ir metalistas Bikinas T., ir mes per vieną vasarą padarėme visas skulptūras ir jas pastatėme Kaušėnų kapinėse. Žudynių dienos minėjimo proga vyko memorialo atidarymas. Kaušėnų kalnelyje susirinko gausi minia Plungės gyventojų, valdžios ir visuomeninių organizacijų atstovai, Lietuvos žydų bendruomenės, iš Vilniaus rašytojas G. Kanovičius, seimo narys E. Zingeris ir jo brolis poetas Markas, teisininkas E. Jacovskis, istorikas Š. Atamykas. Buvo daug žydų iš Klaipėdos, Vilniaus, Šiaulių, Kauno ir kitų vietų, Lietuvos Televizijos operatorė L. Pangonytė įamžino šio memorialo atidarymą. Tais metais buvo sutvarkyta aplinka, pastatyti laiptai į memorialo kalną, išasfaltuotas takas ir aikštelė mašinoms statyti ir dar daug reikalingų darbų. Visi darbai atlikti iš biudžeto lėšų. Taip sutvarkytos visos žydų genocido aukų kapavietės. Žmonėms tai šventos vietos. Plungės rajone nekaltai nužudyti 2234 žydai, Kaušėnuose 1800, Plateliuose – 30, Šateikiuose – 100, Laumalenkoje – 90, Alsėdžiuose – 30, Jovaišiškėje – 22, Milašaičiuose – 60, Vieštovėnuose – 82, Tveruose – 16, Purvaičiuose – 4.

Paskutinės dvi vietos anksčiau buvo žinomos. Visuose sušaudytų žydų palaidojimo vietose pastatyti nauji paminkliniai akmenys, vietoje anksčiau buvusių su užrašu “tarybiniams piliečiams”. Ant naujų paminklų lietuvių ir žydų kalbomis užrašyta: “Čia 1941 m. liepos mėn. 15 – 18 dienomis vokiški nacistai ir jų vietiniai pagalbininkai žiauriai nužudė Plungės žydus: moteris, vaikus, vyrus.”

Kaušėnus aplankę žmonės dažnai deda gėles ant sušaudytųjų kapų, riša juodus kaspinus prie įėjimo į memorialą. Aš esu patenkintas, kad man pavyko su lietuvių bendradarbių pagalba įamžinti buvusių Plungės žydų žuvimo vietas, kurie čia amžinai gulės ir jų kapai žmonėms primins, kaip žiauriai jie buvo sunaikinti, kad čia kadaise gyveno žydai su savo papročiais ir gyvenimo būdu, ateinančioms kartoms primins, kada žydų nebebus ne tik Plungėje, bet ir visoje Lietuvoje. Aš net sapne negalėjau susapnuoti, kad aš būsiu paskutinis žydas Plungėje, kuriam buvo lemta pasakyti paskutinį istorijos tarpą apie Plungės žydų gyvenimą ir jų žuvimo aplinkybes.

Senųjų žydų kapinių dalies atstatymas

Kada į Plungę atvyko tos kelios pirmosios žydų šeimos 1945 metais po karo, jos rado senąsias žydų kapines nusiaubtas, geresnieji granitiniai paminkliniai akmenys išvogti, perdirbti ir buvo statomi katalikų kapinėse. Žydų kapinėse liko tik prasti paminklai. Kapinėse žmonės ganydavo gyvulius, šienaudavo, paprastai gulėdavo kapinėse ir degindavosi saulėje, gerdavo degtinę. Negelbėjo už žydų pinigus iškastas platus griovys. Žydai, kurie gyveno netoli kapinių, prižiūrėjo jas kiek galėdami, kad niekas netryptų kapinių. Žydai, kurie gyveno netoli kapinių ir laikė galvijus, piaudavo žolę ir panaudodavo gyvulių pašarui. Tai truko, kol Plungės valdžia sugalvojo ant žydų kapinių pastatyti vidurinę mokyklą. Tuo laiku Plungėje gyveno jau mažai žydų bet prieš tokią statybą vistiek protestavo, tik tai nieko nepadėjo, valdžia savo sumanymą įvykdė. Buvo pranešta, kad kas norėjo, giminaičių palaikus gali iškasti ir perlaidoti kitur. Atsirado tik keturios žydų šeimos, kurių artimieji po karo mirė Plungėje ir buvo čia palaidoti. Juos iškasė ir perlaidojo Vilniuje, tuo pačiu išvežė ir paminklinius akmenis. Likusius paminklus buvo surinkę ir išvežę į žudynių vietą Kaušėnuose. Aš buvau susitaręs, kad iškastus kaulus ir paminklus užkastų ir sustatytų čia pat nuošalioje vietoje. Kada prasidėjo mokyklos statyba, aš buvau kūrybinėje stovykloje, kada po mėnesio grįžau, paminklai jau buvo išvežti į Kaušėnus. Man tik beliko galvoti, kaip juos sugrąžinti atgal į likusią neužstatytą kapinių vietą. Besilankantys Kaušėnuose žmonės matė, kad į vietą, kur daugiausiai sušaudyta Plungės žydų atvežti, kaip pasityčiojimui paminklai tų, kurie mirė sava mirtimi. Poetas M. Karčiauskas, pamatęs tuos paminklus, sustatytus Kaušėnų kapinių patvoryje, viename savo eilėraštyje parašė – “ką lemia žygių pradai akmeny iškalti, iš pažadėtosios žemės žydų senieji kapai ištremti.”

Dėl darbų pradžios susitarėme su vykd. Komiteto pirmininku Ketvirčiu, kad išlaidas padengs biudžetas. Darbas pavestas komunalinės įmonės darbuotojams.