Fondo susikūrimo istorija
Nors oficialiai teigiama, kad žydai Plungėje apsigyveno tik XVII amžiuje, tačiau istorikė Jolanta Skurdauskienė sako, kad pirmą kartą XVI amžiaus viduryje paminėtoje Gondingos valsčiaus Plungės gyvenvietėje buvo dvylika žydų ir tik penkios katalikų sodybos. Tad gali būti, kad Plungę įkūrė žydai, į šias vietas atsikėlę bent šimtu metų anksčiau nei manoma iki šiol.
1570 m. Plungė nukonkuravo Gondingą ir tapo jos valsčiaus centru su visomis administracinėmis funkcijomis.Nuo to laiko ji didėjo, o kartu su ja augo ir žydų bendruomenė bei jos įtaka ir indėlis į miesto ekonomiką, kultūrą, visuomeninį gyvenimą.
1941 metais hitlerininkai ir jų vietiniai talkininkai nužudė pusę Plungės gyventojų – 1800 žydų. Jų bendruomenės per šimtmečius kurtas materialus ir dvasinis paveldas liko blaškomas laiko vėjų.
Priėmus Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, Plungės žydų bendruomenė rajono savivaldybei pareiškė norą susigrąžinti iki 1940 metų veikusiai Plungės žydų religinei bendruomenei priklausiusį išlikusį nekilnojamą turtą – sinagogas. Nors pagal įstatymą atsikūrusiai ir teisiškai įregistruotai Plungės žydų religinei bendruomenei neturėjo būti kliūčių turtą susigrąžinti, tačiau Plungės rajono savivaldybė Plungėje išlikusias sinagogas ne įrašė į neprivatizuojamų objektų sąrašą, o perdavė jas „Linų audinių“ bendrovei. Jos ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovai be vietos žydų bendruomenės žinios ir sutikimo pasirašė sutartį, pagal kurią „Linų audinių“ bendrovė Lietuvos žydų bendruomenei suteikė 15 tūkstančių rublių paramą, o pastaroji, neturėdama tam nei įgaliojimo, nei teisės, atsisakė pretenzijų į išlikusį nekilnojamą turtą.
Skaityti daugiau