Adolfui Poškui Tėvo diena neegzistuoja. Jis teigia niekada nesuvoksiąs, kaip jo gimdytojas, naciams okupavus Lietuvą, žydų tautybės žmoną ir tris savo vaikus pats atidavė į getą ir pareiškė, kad jie turi būti sušaudyti.
Jaunystės nuodėmė
Pradėdamas pasakojimą apie tragišką ir šokiruojamą savo tėvų meilės istoriją, Palangoje gyvenantis 75-erių A.Poškus sunkiai rinko žodžius.
Mama kilusi iš žydų šeimos, kuri gyveno Medingėnuose, dabartinės Rietavo savivaldybės teritorijoje. Gyveno ne itin turtingai, kaip kai kurie jų tautiečiai, bet visko užteko.
Adolfas, nevyniodamas žodžių į vatą pareiškė, kad jo tėvas Antanas Poškus buvo lietuvis, vadinamasis mergos vaikas. Tais laikais tuoktis su kitatikiais žydams buvo neįprasta, tačiau viskas buvę nulemta kitaip.
„Šeštadieniai žydams buvo ir yra šventa diena, jie nieko negali dirbti. Todėl daugelis šeimų tada samdė patarnautojus, kurie tądien jiems gamino valgyti ir padėjo namuose. Mano tėvas dirbo toje šeimoje ir nusižiūrėjo mamą, jauną mergelę, šeimininkų dukrą. Ir abu nusidėjo“, – pasakojo A.Poškus.
Tėvai išvarė iš namų
Tradicinėje žydų šeimoje tais laikais tokie dalykai buvo didelė negarbė, todėl su
kitatikiu nusidėjusią dukrą jie išvarė iš namų be jokio gailesčio ir atleidimų.
„Bet mama turbūt jį mylėjo, abu buvo jauni ir nepaisė tėvų pykčio. Iš Medingėnų jie nuvyko į Kulius Plungės rajone, ten vietos klebonas mano mamą pakrikštijo katalikiškomis apeigomis ir abu tėvus sutuokė. Tai buvo 1932 metais, netrukus jiems gimė dukra“, – teigė A.Poškus.
Jauniems žmonėms tada veikiausiai pagelbėjo Kulių klebonas Stanislovas Durskis, supratęs situacijos sudėtingumą. Kaip tik tuo metu jis dirbo toje parapijoje.
Adolfas teigė, kad po santuokos jo tėvai glausdavosi tai Kuliuose, tai aplinkiniuose miesteliuose, nes neturėjo savo namų ir sunkiai vargo savo vargą.Po kiek
laiko gimė antroji duktė, o 1939-aisiais – pats jauniausias sūnus Adolfas. Kai prasidėjo karas, mažyliui buvo dveji.
Protu nesuvokiama išdavystė
Ilgainiui Antano meilė jaunajai žmonai ėmė blėsti. Jis vis dažniau nuklysdavo į Kulius pas tokią našlę Grigolienę, kuri augino du sūnus.
Tuo metu jo paties žmona su trimis mažais vaikais vos sudūrė galą su galu. Tačiau skurdas – ne pati didžiausia nelaimė, kuri užgriuvo jauną moterį.
Vos naciai įžengė į Žemaitiją, jos vyras Antanas ant rankos užsirišo baltą raištį
ir naujiesiems okupantams ėmė tarnauti policininku. Staiga jį apniko ypatingas uolumas.
„Tėvas išdavė mus. Jis pasakė, kad jo žmona žydelka ir jo vaikai žydai, juos visus reikia sušaudyti. Mažai kas žino šį mano gyvenimo momentą. Tai – ne tėvas, net nežinau, kaip jį pavadinti. Jei nebenorėjo su mama būti, galėjo negyventi, juk trijų vaikų kartu susilaukė, bet tik ne taip
ja reikėjo atsikratyti“, – sunkiai mintis dėstė Adolfas.
Tiesa, pačiai vyriausiai dukrelei, tada jai buvo 10 metų, jis jautė kažkokius šiltesnius jausmus. Ir net buvo sugalvojęs ją paslėpti pas savo sugyventinę Grigolienę, bet toji atsisakė priimti svetimą vaiką.
Tad tuomet mažasis Adolfas su dviem sesutėmis ir mama atsidūrė Telšių gete, kur su siaubu laukė mirties.
Išgelbėjo katalikų kunigasAdolfas dar buvo labai mažas, bet iš anų siaubo dienų gete pamena nuolatinį alkio jausmą.
Dvejų metų vaikas dar
nesuvokė, kad reikia kentėti tyliai, jis nuolatos cypė iš bado, o tai erzino prižiūrėtojus. Vienas jų neapsikentęs kartą iš visų jėgų spyrė mažyliui storapadžiu kaustytu batu.
„Turbūt tai buvo ne vokietis, nes ant rankovės pamenu baltą raištį, veikiausiai – lietuvis policininkas, kaip ir mano tėvas. Tada jau nebecypiau, bet kaukiau, jis mane suluošino visam gyvenimui“, – košmariškus vaikystės įspūdžius prisiminė Adolfas.
Paskui įvyko stebuklas. Iš Kulių į Telšių getą atvažiavo katalikų kunigas. Pasakojama, kad sargybiniams sumokėjo kažkiek markių ir jie leido išsivežti Adolfo mamą su vaikais – oficialiai iki rudens ji turėjo padėti tvarkytis klebonijoje, o paskui esą privalėjo juos grąžinti atgal į getą.
Slėpė po altoriumi?
Taip pavyko ištrūkti iš mirties nagų. Kai klebonas jauną moterį su vaikais parsivežė į Kulius, vaikus paslėpė rūsyje. Adolfas sako, kad pačioje bažnyčioje po altoriumi buvo tokia patalpa, kur juos ir slėpė.
Dabartinis Kulių bažnyčios klebonas Arvydas Mačiulis tvirtina, kad jokio rūsio tais laikais po bažnyčia nebuvo. Tik 1991 m. buvo iškastas rūsys katilinei.
„Buvo tokia legenda, kad tarp bažnyčios ir senosios klebonijos turi būti požeminiai keliai, rūsiai, slėptuvės, kad jais galima nueiti į bažnyčią. Ieškota keletą kartų, tačiau niekas nieko nerado“, – teigė dabartinis Kulių parapijos klebonas A.Mačiulis.
Galimas dalykas, kad vaikai buvo paslėpti buvusio jėzuitų vienuolyno, kuriame karo metais įrengta klebonija, pusrūsyje.
Taip jie išgyveno karą ir išvengė holokausto. Gaila, bet niekur nėra užfiksuota, kas buvo tas kunigas, tąkart išgelbėjęs jauną žydę su vaikais.
Tylus kunigų žygdarbis
Telšių vyskupo V.Borusevičiaus kunigų seminarijos prefektas Andriejus Sabaliauskas, peržvelgęs bažnytines knygas, atrado, kad 1937–1942 m. Kuliuose klebonavo Juozapas Martusevičius, kuris 1942 m. netikėtai perkeltas į Didkiemį Šilalės rajone.
O vietoj jo į Kulius paskirtas kunigas Jonas Našlėnas, kuris ten dirbo iki karo pabaigos.
Pasak A.Sabaliausko, galimas dalykas, kad su šios šeimos gelbėjimu susiję abu kunigai, vienas jų parsivežė iš geto ir dėl nacių įtarimų turėjo būti perkeltas kitur.
O kitas kunigas juos slėpė iki karo pabaigos.Tačiau nei J.Martusevičiaus, nei J.Našlėno pavardžių Pasaulio teisuolių sąraše, kurie gelbėjo žydus, nėra.
Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis mano, kad šis žygdarbis lig šiol tiesiog buvo nežinomas.Šuniška lemtis
Kai karas baigėsi, Antaną, vokiečiams tarnavusį policininką, sovietų valdžia areštavo. Galima spėti, kad jis nedalyvavo žydų žudynėse ir kitų sunkių nusikaltimų nepadarė, nes jo raudonarmiečiai nesušaudė, o ištrėmė į Magadaną Tolimuosiuose Rytuose.
„Pasakojo, kad jis buvo lageryje. Nežinau, kaip galėjo atsitikti, bet iš to lagerio netrukus pabėgo trys kaliniai, tarp jų ir mano tėvas. Po ilgų klajonių jis grįžo į Lietuvą ir susirado mamą. Mama turbūt jam atleido, nes kurį laiką jie kartu gyveno. Mano mama buvo labai gera moteris, ji jam viską dovanojo“, – pasakojo A.Poškus.
Tačiau Antanas vėl ėmė lankytis ir pas buvusią sugyventinę Grigolienę. O jos jau paaugę sūnūs nuo sovietų valdžios slapstėsi miške.
Pasak Adolfo, neaišku, kas jie buvo, ar miško broliai, ar banditai, tačiau Grigoliukams Antanas nepatiko.
Pats Antanas irgi lankydavosi jų stovykloje miške. Pasakojama, kad jam jau tada buvo pasimaišęs protas. Esą miškiniai bijojo dėl savo saugumo ir norėjo Antanu atsikratyti, nes šis tapo neprognozuojamas.„Taip pat žmonės sako, kad Grigolienės sūnūs nušovė mano tėvą, kai jis paryčiui išėjo iš jos namų. Patykojo ir nudaigojo. Tada pakišo po nugenėtų eglišakių krūva. Rudenį, kai pakuroms žmonės rinko šakas, pamatė styrančius batus, atidengė, o ten – mano tėvas“, – siaubingą istoriją pasakojo
Adolfas.
Tokia tad žmogaus, kuris mirčiai pasmerkė savo paties vaikus, gyvenimo baigtis.
Liko be mokslo
Pasakodamas apie tėvą, Adolfas užsimena, kad jis buvo mokytas, „prie A.Smetonos“ baigęs keturias klases, mokėjo rašyti ir skaityti.
„Aš pats nė tiek nemoku ir dabar. Mokykloje mane visi spardydavo, žydpalaikiu pravardžiuodavo, verkdavau, bėgdavau slėptis į miškelį, tūnodavau bulvių saugykloje. Mokytojams tai mažai terūpėjo, todėl likau beraštis“, – skausmą liejo A.Poškus.
Klaikią karo metų vaikystę pakeitė ne ką lengvesnė jaunystė. Tarnyba tarybinėje kariuomenėje buvo tarsi išsigelbėjimas ir naujo geresnio gyvenimo pradžia.
1958 m. rugpjūtį Adolfas paskirtas į Murmanską. Ten po tarnybos pasiliko, vedė našlę su dviem vaikais ir išgyveno 27 metus. Kai mirė žmona, grįžo į Lietuvą.„Kai išvažiavau, sakiau, jog niekada čia, į Lietuvą, nebegrįšiu, – tiek kančių išgyventa ir patirta. Tikras tėvas išdavė. Visiems buvau tik žydpalaikis, ant manęs spjaudė ir spardė visi, kas norėjo. Toks gyvenimas, neduok Dieve, bet ką padarysi, buvo kaip buvo. O rusai mane priėmė kaip savą, jiems nerūpėjo mano kilmė. Vis dėlto gimtinės ilgesys padarė savo“, – liūdną savo gyvenimo istoriją baigė A.Poškus.
Tęsiamas Atminimo ženklų Lietuvos sinagogoms projektas
19 balandžio 2024
