Fondo susikūrimo istorija

logoNors oficialiai teigiama, kad žydai Plungėje apsigyveno tik XVII amžiuje, tačiau istorikė Jolanta Skurdauskienė sako, kad pirmą kartą XVI amžiaus viduryje paminėtoje Gondingos valsčiaus Plungės gyvenvietėje buvo dvylika žydų ir tik penkios katalikų sodybos. Tad gali būti, kad Plungę įkūrė žydai, į šias vietas atsikėlę bent šimtu metų anksčiau nei manoma iki šiol.

1570 m. Plungė nukonkuravo Gondingą ir tapo jos valsčiaus centru su visomis administracinėmis funkcijomis.Nuo to laiko ji didėjo, o kartu su ja augo ir žydų bendruomenė bei jos įtaka ir indėlis į miesto ekonomiką, kultūrą, visuomeninį gyvenimą.

1941 metais hitlerininkai ir jų vietiniai talkininkai nužudė pusę Plungės gyventojų – 1800 žydų. Jų bendruomenės per šimtmečius kurtas materialus ir dvasinis paveldas liko blaškomas laiko vėjų.

Priėmus Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, Plungės žydų bendruomenė rajono savivaldybei pareiškė norą susigrąžinti iki 1940 metų veikusiai Plungės žydų religinei bendruomenei priklausiusį išlikusį nekilnojamą turtą – sinagogas. Nors pagal įstatymą atsikūrusiai ir teisiškai įregistruotai Plungės žydų religinei bendruomenei neturėjo būti kliūčių turtą susigrąžinti, tačiau Plungės rajono savivaldybė Plungėje išlikusias sinagogas ne įrašė į neprivatizuojamų objektų sąrašą, o perdavė jas „Linų audinių“ bendrovei. Jos ir Lietuvos žydų bendruomenės atstovai be vietos žydų bendruomenės žinios ir sutikimo pasirašė sutartį, pagal kurią „Linų audinių“ bendrovė Lietuvos žydų bendruomenei suteikė 15 tūkstančių rublių paramą, o pastaroji, neturėdama tam nei įgaliojimo, nei teisės, atsisakė pretenzijų į išlikusį nekilnojamą turtą.

Tik po devynerius metus trukusių teisminių ginčų sinagogos vis dėlto buvo grąžintos Plungės žydų bendruomenei.

Plungės rajonui priklausiusio Rietavo sinagoga pagal įstatymą buvo grąžinta anksčiau. Ją pardavus, gauti pinigai buvo panaudoti tuo metu dar Plungės žydų bendruomenei nepriklausiusių Plungės sinagogų stogo remontui, nes pastatų būklė dėl atmosferos poveikio buvo tragiška.

Tačiau ir tai dėl ilgo bylinėjimosi negelbėjo. Pastatai nyko akyse, norinčių padėti jas atstatyti ar investuoti ir dalį patalpų panaudoti verslui neatsirado.

Todėl buvo nutarta parduoti miesto centre esančius, Plungės žydų bendruomenei priklausiusius avarinės būklės pastatus. Tuo rūpinosi ir su pirkėju sutartį pasirašė Plungės žydų religinės bendruomenės administratorius G. Glikmanas. Pastatus parduoti privertė ne tik apverktina pastatų būklė, bet ir kitų Lietuvoje išlikusių sinagogų likimai. Be valstybės ir privačių investuotojų paramos jos nyksta, pritrūkus pinigų apleidžiamos net pradėtos restauruoti ir tampa ne tik akį rėžiančiais griuvėsiais, bet ir tautinės nesantaikos židiniais. Dar Plungės rajono savivaldybė dėl pavojingų žmonių gyvybei ir sveikatai statinių skyrė baudą.

Už parduotą turtą gauti pinigai skirti atminčiai apie Plungės žydų bendruomenę saugoti.

Be to, nyko ir Plungės žydų bendruomenė. Vieni jos nariai mirė, kiti išvažiavo gyventi svetur. Plungėje liko tik vienas tikras žydas, visą gyvenimą paskyręs savo tautos paveldui Žemaitijoje įamžinti, žydų masinių žudynių Kaušėnuose memorialo kūrimo iniciatorius, knygos apie Plungės žydų istoriją autorius, tautodailininkas ir visuomenės veikėjas Jakovas Bunka.

Nykstant bendruomenei, 2006 metais buvo nutarta įkurti Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondą, perduoti jam visą tuo metu bendruomenei priklausiusį turtą ir pareigą saugoti žydų istorinį, kultūrinį, ekonominį paveldą, prižiūrėti rajone esančias žydų masines kapavietes. Kad fondo veikla būtų skaidri, o joje galėtų dalyvauti ne tik vietiniai bendruomenės nariai, bet ir svetur esantys aktyvūs plungiškiai bei jiems prijaučiantieji, išrinkta fondo direktorių taryba. Joje ką veikti, kiek ir kam skirti pinigų nuo fondo įkūrimo pradžios sprendė Abelis Levitas (Izraelis), Daumantas Levas Todesas (Vilnius), Eugenijus Bunka (Plungė), Leonidas Bunka (Palanga), MišaBelkindas (JAV), Virginijus Vitkauskas (Klaipėda). Vykdančiuoju direktoriumi buvo paskirtas Leonidas Bunka. Jam netikėtai mirus, jo vieton paskirtas Eugenijus Bunka.

Šiuo metu fondo veikla neapsiriboja vien Plunge. Siekiama aprėpti visą Žemaitiją, nes joje be plungiškių praktiškai daugiau nebėra kam rūpintis žydišku paveldu, atminties apie čia gyvenusias bendruomenes išsaugojimu. Pradžioje buvo mintis už parduotas sinagogas gautus pinigus panaudoti žydiškai etnografinei sodybai Plungėje įkurti. Nutarus plėsti veiklos geografiją, 6 hektarų sklypas su sodyba nupirktas Žemaitijos nacionaliniame parke, kurį kasmet aplanko apie 130 tūkstančių žmonių. Žydišką etnografinę sodybą ruošiamasi kurti čia.